Nacionalinė Dailės Galerija: “Moters Laikas. Skulptūra Ir Kinas”

Nacionalinėje dailės galerijoje 2017 m. gegužės 21 d. – rugsėjo 5 d. vyksta paroda “Moters laikas. Skulptūra ir kinas”.
Parodos kuratorės: Elona Lubytė ir Laima Kreivytė
Dokumentinių filmų programos sudarytoja – Živile Pipinytė
Parodos konsultantė – Giedrė Jankevičiūtė
Parodos architektė – Julija Reklaitė
Parodos kuratorių pranešimas spaudai:
„Moters laikas” – tai naujas žvilgsnis į XX a. moterį Lietuvos skulptūroje ir kine. Parodos atsiradimą paskatino išaugęs susidomėjimas moterų kūrybiškumu bei lyčių problematika mene ir pastarųjų metų socialinės ir politinės permainos, rodančios didėjantį moterų vaidmenį kultūroje ir valstybės gyvenime.
Skulptūra ir kinas pasirinktos kaip ideologiškai reikšmingos „laiko dvasią” įamžinančios meno rūšys. Akcentas nuo meninės raiškos plėtotės, kūrėjo individualybės atskleidimo perkeliamas į meno kūriniuose glūdinčių reikšmių atvėrimą, (de)konstravimą. Tai bandymas pažvelgti į moterį šiuolaikinio žiūrovo, o ne menininko ar kritiko žvilgsniu. Todėl šalia pripažintų Lietuvos skulptūros ir kino meistrų kūrybos atsiranda ir ties kičo riba balansuojančių darbų – tačiau visi jie yra savo meto moters gyvenimo dokumentai.
Kūrinių atranką lėmė siekis pristatyti sovietmečio moters viešus ir privačius vaidmenis, parodyti jų sąsajas su XX a. modernizacijos procesais. Juos pristatant pasirinktas ne linijinis, o kontrapunktinis, vienu metu plėtojantis kelias temas, pasakojimas, sutalpintas penkiuose „salynuose”: „Didvyrės ir herojės”, „Socialiniai kūnai”, „Privačios erdvės”, „Moteris-puošmena”, „Dekonstruota”. Nors dauguma kūrinių yra iš sovietinio laikotarpio, pasirinktos ir kelios svarbios ankstesnio laiko skulptūros, – tarnaujančios kaip vėliau plėtojamų temų istorinės nuorodos. Paroda eksponuojama Nacionalinės dailės galerijos pirmojo ir antrojo aukšto vestibiuliuose ir papildo jos nuolatinę ekspoziciją. Meninių programų požiūriu ji skyla į tris dalis: prologą (sąsajos su XX a. pradžia, tarpukariu), dėstymą (sovietmečio palikimas) ir epilogą (vėlyvojo sovietmečio modernizacijos procesai).
Parodos pavadinimą įkvėpė Julijos Kristevos esė „Moterų laikas”, kurioje ji moterų situaciją Europoje analizuoja tyrinėdama laiką: linijinį, ciklinį ir monumentalųjį. Linijinis laikas suvokiamas kaip istorinis, vyriškas. Ciklinis – kaip moteriškas, siejamas su biologinio ritmo kartojimusi. Monumentalųjį laiką Kristeva taip pat sieja su moteriškumu. Jis praplečia ciklinio laiko sampratą: ciklinis laikas yra „pasikartojimai”, o monumentalusis – „amžinybė”. Paroda nesiekia rekonstruoti moterų istorijos, o veikiau išanalizuoti „moters” – idėjos ir vaizdinio – kaitą. Moterį norima susieti su laiku, ne tik su erdve ar kūnu, kaip įprasta Vakarų filosofijoje. Šios parodos kontekste moteris yra laikmatis, o ne įvaizdis.