Sovietmečio Kaunas

Sovietmetis tęsėsi taip ilgai, jog negalime abejoti jo įtaka ir Kauno miestovaizdžiui. Architektų teigimu, labiausiai pasikeitė miesto pakraščiai, nes tuo metu iškilo Dainavos, Kalniečių, Eigulių, Šilainių mikrorajonai, tačiau nemažai pastatų įsispraudė ir pačiame centre – Naujamiestyje.
Šiandienos pasivaikščiojimą menamomis sovietmečio gatvėmis pradėsime nuo Geležinkelio stoties, kuri iškilo ankstyvuoju pokariu, todėl architektūroje galime aptikti net stalinistinės statybos – socrealizmo – bruožų. Vėliau keliausime Laisvės alėja ir jos netolimomis apylinkėmis – čia pastatai jau turi tuomet Vakaruose iš mados išėjusio, tačiau pas mus naujove tapusio tarptautinio modernizmo bruožų. „Nors socialistinė modernizmo interpretacija žmonių mintyse dažniausiai siejasi su minimaliai egzistencijai pritaikytais daugiabučiais, vadinamosiomis „chruščiovkėmis“, pasidairę po centrinę miesto dalį rasite ne tik pridygusių stačiakampių „dėžučių“. Šalia Geležinkelio stoties stovintis „Planetos“ kino teatras, „Baltijos“ viešbutis, „Buities“ buitinių prekių parduotuvė bei keletas kitų statinių byloja apie architektūrinės minties originalumo paieškas netgi prisitaikant prie skurdžių industrializuoto modernizmo medžiaginių ir technologinių galimybių“, – teigia Vaidas Petrulis.
Vėlyvasis sovietmetis tapo gerokai atviresnis ir atrado daug įvairesnių architektūros raiškos formų. Apžvelgsime didelius ir išraiškingus pastatus, kurių likimas susiklostė labai skirtingai.
Kad sovietmečio architektūra netaptų gąsdinančia pabaisa, kad galėtume išsaugoti vertingus net kontroversiškai vertinamo periodo paveldo objektus, į pasivaikščiojimą mus kviečia Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras (http://www.autc.lt), kuris informaciją renka ir saugo siekdamas mus bent kiek labiau išprusinti architektūros srityje. Perskaityti, ką pasakoja senieji pastatai, mums padės architektūros tyrinėtojai V. Petrulis, Kastytis Rudokas ir Tomas Petkevičius.
Kauno geležinkelio stotis (M. K. Čiurlionio g. 16)
Tokius pastatus kaip stotys ar oro uostai retai kada apžiūrime. Dažniausiai skubame į traukinį ar prie bilietų kasos, vėliau net laukdami paprastai sėdime įbedę akis į žurnalą, o nesidairome aplink. Tačiau dabar, kai Geležinkelio stotis sušvito po naujo, 2008 m. baigto remonto, jos interjero nepastebėti tiesiog neįmanoma.
Pastatas pradėtas statyti dar 1859 m. pavasarį kaip vadinamos antrosios klasės stotis. Kai tik startavo statybos, aplinkui ėmė kilti ir kiti pastatai – gamyklos, gyvenamieji namai statybininkams bei tarnautojams. Deja, per karą stotis buvo visiškai sugriauta, o 1953 m. iškilo naujas – stalinistinis jos variantas. Didžiausia Kauno geležinkelio stoties vertė – ankstyvajam sovietmečiui būdingas tūris. Jį sudaro centrinė dalis ir prie jos besišliejantys šoniniai fligeliai. Platūs ir išraiškingi centriniai laiptai, primenantys Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Kaune pjedestalą, nurodo reprezentacinę pastato dalį. Tačiau interjeras iš tiesų gana kuklus. Gal todėl senose nuotraukose, niūriame pokario asketizme taip išryškėja pastato stilius. Viduje galime pastebėti augalinių ornamentų dekorą, supaprastintas stačiakampes kolonas. Keista, čia nerandame tam laikotarpiui būdingų propagandinių politinės tematikos dekoro elementų. Tiesa, iš pradžių ant rūmų viršaus buvo pastatytas skulptoriaus Konstantino Bogdano diplominis darbas – iš betono pagaminta skulptūrinė dekoratyvinė grupė „Pramonė ir žemės ūkis“ – vyro ir moters figūros bei Lietuvos SSR herbas. Kompozicija nugriauta apie 1974-1975 m. ir jos vietoje atsirado gaublys, dar vėliau – sparnai, naudoti prieškario laikų geležinkelio emblemoje.
Kino teatras „Planeta“ (Vytauto pr. 6)
Kino teatrų architektūra – dar keblesnis dalykas. Čia svarbiausia kėdės ir ekranas – daugiau nieko iš jo ir nereikalaujama. Gal todėl taip dažnai sovietmečiu buvo naudojami pakartotiniai projektai, kuriuos architektai tik pritaikydavo konkrečiai vietai.
„Planetos“ kino teatras – taip pat būdingas XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusio modernių kino teatrų statybos bumo pavyzdys, jo projektą vietai pritaikė architektas Jonas Navakas. Prieš jį buvo „Saulė“ ir „Palydovas“ Šiauliuose, kartotinis V. Juršio projektuotas kino teatras Klaipėdoje, Panevėžyje ir Druskininkuose, „Vilnius“ ir „Lietuva“ Vilniuje bei daugybė kitų. Žinoma, originalių bruožų turėjo net kartotiniai projektai. Kino teatrai tuomet puoselėti kaip ir pats kino menas – didžiausias propagandos įrankis. Laikas bėgo, atsirado plačiaekraniai kino filmai, o paskui juos sekė ir kino teatrų architektūra. Pirmieji tokio pobūdžio buvo suprojektuoti 1960 m. Kaune. Tais pačiais metais vilijampoliečiai ir iš atokesnių mikrorajonų atvykusieji pamatė plačiaekranį kiną „Neringoje“. Lietuvos kino teatrai buvo gana kuklūs, jei lygintume su, pavyzdžiui, 1962 m. Maskvoje pastatyta „Rosija“, kurioje filmą vienu metu galėjo žiūrėti 2500 žiūrovų.
„Planeta“ turėjo 800 vietų ir gana modernią įrangą, kuri tokia išskirtinė mieste liko labai ilgą laiką. Na, gal tik „Romuva“ ir to paties architekto J. Navako 1972 m. suprojektuotas „Kaunas“ galėjo varžytis lygioje kovoje.
2006 m. dar mėginta salę renovuoti ir kovoti su prekybos centrų kino teatrais, bet „Cinamono“ patogumai palaužė senąsias „Planetos“ tradicijas. Ji virto visai nemodernia turgaviete. Ten buvus kino teatrą galime pajusti nebent iš keistai pasvirusių grindų, kuriomis koks nors nukritęs agurkas labai ilgai rieda.
Buitinių prekių parduotuvė „Buitis“ (Vytauto pr. 32)
„Buitis“ jau beprojektuojant buvo skirta avalynės prekybai, tik šiuo metu virto verslo centru.
Pastatas iškilo 1969 m. pagal Vytauto Dičiaus projektą, turėjusį daug architektui būdingų bruožų – racionalios architektūros ir minimalizmo tendencijų. Nežinia, kiek tuomet žmonėms reikėjo batų, tačiau pastatas – net keturių aukštų. Pirmasis „įgilintas“, kaip buvo įprasta parduotuvių pastatams, iškilusiems perimetrinio apstatymo vietose, kad būtų patogiau pėstiesiems ir automobiliams.
Fasadas – ištisos stiklo plokštės, kurioje šiek tiek ryškėja atitraukta laiptinės erdvė. Bet ne čia slypi šio pastato unikalumas ir modernumas. Svarbiausias yra pastato išdėstymas – kampu – taip, kaip susikerta dvi gatvės. Architektas sklypą panaudojo iki paskutinio centimetro. Vis dėlto pastatas ne šiaip pastatytas 45 laipsnių kampu, o vadinamąja „pjūklo“ formos fasado kompozicija, sudaryta iš besikartojančių stačiakampių tūrių. Tarsi lego figūros sugula jo pusė, atsukta į Bažnyčios (tuomet L. Giros) gatvę, ir labai žaismingai keičia šviesą bei šešėlius. Tačiau, pavyzdžiui, inžinieriui Feliksui Bielinskiui šis sumanymas visiškai nepatiko: „Neseniai Vytauto prospekte atsirado dar vienas neišraiškingas, ypač iš Liudo Giros gatvės pusės, baldų parduotuvės pramoninės išvaizdos pastatas.“ Mažas sklypas ir industriniai elementai architektūroje išties sunkiai suderinami…
„Buitis“, nutolusi nuo parduotuvės funkcijos, ėmė nykti, ypač nepriklausomybės laikais, todėl 2005 m. parengtas pastato konversijos į administracines patalpas projektas, kurio ėmėsi architektas Gintaras Kazakauskas. Iš pradžių manyta pastatą paaukštinti dviem aukštais, bet vėliau šio ketinimo atsisakyta. Gerokai padidintos langų angos Bažnyčios g. pusės fasade, nes čia dirbantiems biurų tarnautojams prireikė daugiau dienos šviesos, fasade atsirado chromatinių, ryškesnių spalvų, pirmas aukštas sulygintas su gretimu tarpukario gyvenamuoju pastatu iš Vytauto pr. pusės – stiklo dar padaugėjo. Architektas V. Dičius visus šiuos pakitimus stebėjo ir įvertino teigiamai.
Buvęs „Baltijos“ viešbutis (Vytauto pr. 71)
Dabar šio viešbučio kambariuose gyvena ir mokosi VDU studentai. Gali būti, jog po rekonstrukcijos gana jaukiai ir šiltai. Tačiau 1967 m. iškilęs „Baltijos“ viešbutis buvo pats moderniausias ir didžiausias funkcinio tipo objektas Kaune.
Sovietmečiu skaičiuota: jei mieste gyvena 300-400 tūkstančių gyventojų, viešbutyje turi tilpti 300-400 svečių. „Baltijoje“ galėjo apsistoti 330 žmonių. Na, tikriausiai daugiausia tikėtasi priimti atvykėlių, nes viešbutis visai netoli Geležinkelio ir Autobuso stočių. Vytauto (tuomet Lenino) prospektas apskritai buvo įrengtas moderniai, net futuristiškai, nes tapo savotiškais miesto vartais. Prisimenate priešais viešbutį parke įrengtą videotelefoną? Tai – savotiškas anų laikų „Skype’as“, kuriuo naudojantis buvo galima ne tik pasikalbėti, bet ir pasimatyti.
Tačiau F. Bielinskiui ir tai įspūdžio nepadarė. Jis manė, jog net dideli, išraiškingi pastatai nepadės padrikam planavimui. Anot inžinieriaus, kino teatrą „Planeta“ ir viešbutį „Baltija“ reikėjo sukeisti vietomis, tuomet atvykusieji iš stočių greitai pasiektų savo viešbutį, lagaminus būtų ne taip toli nešti, o vakare eidami į miesto centrą aplankytų kino teatrą.
Kritikuotas ir netolygus pastatų atitraukimas nuo gatvės. Tiesa, vėliau šis būdas įvertintas, nes Christopherio Alexanderio veikale „Pattern Language“ imtas traktuoti kaip aktyvi socialinė erdvė, paplitusi ir sovietiniuose miestuose, ir Vakaruose. Keista, kad skverelyje prie „Baltijos“ dabar matome ne tiek jau daug studentų.
Architektūrinė „Baltijos“ raiška reprezentuoja pirmąją modernistinę sovietinių viešbučių bangą, kuri atvilnijo iš pačios Maskvos. Nes jei palygintume Maskvos viešbutį „Jaunystė“ ir mūsų „Baltiją“ – panašumų neabejotinai atrastume. Tik mūsiškis pastatas itin funkcionalus, puošybos mažai. Abu juos sieja ta pati planavimo schema, ritmika, atitraukimas nuo „raudonos linijos“ ir į priekį išstumtas vienaaukštis rizalitas. Tiesa, architektai mano, jog kaunietiškasis variantas kiek subtilesnis, prie tarpukario „Darbo rūmų“ prišlieta viešbučio kavinė dekoruota akmens mūru, anksčiau puoštu kažkuo panašiu į metalinį Neptūną, pastatui suteikė tam tikro regioninio kolorito. Dabar čia įrengtos VDU auditorijos, septintame aukšte veikia meno galerija.
Kauno paveikslų galerija (Nepriklausomybės a. 12)
Štai taip greitai perėjome Vytauto prospektą, tad galėsime pailsėti nuo gatvės triukšmo. Tačiau prieš pasivaikščiodami Laisvės alėja ir ją kertančiomis gatvelėmis stabtelkime Nepriklausomybės aikštėje, kurioje dabar lankome Mykolo Žilinsko dailės galeriją (tuomet Paveikslų galerija). Laikas taip pat pasikeitė, nes kol kas paliekame stalinistinį „socrealizmą“ ir žengiame į modernesnius laikus.
Laisvės alėja visada pasižymėjo gana griežta perimetrinio užstatymo tradicija. Tačiau sovietmečiu atsirado „Merkurijus“, gyvenamasis daugiabutis (Laisvės al. 110), avangardinio modernizmo pastatas Gedimino g. 36, ir „raudonoji linija“ buvo pažeista. Prieš M. Žilinsko galeriją, atidarytą 1989 m., taip pat palikta atvira erdvė, bet tai greičiau vidinis kiemas nei praplatinta aikštės dalis.
„Nepriklausomybės aikštės perimetrą įrėminantys aklini ir griežti stačiakampiai tūriai, besilaikantys ant masyvių stulpų – nelyginant dorėninių kolonų, aiškiai byloja tiek monumentalumo siekį, tiek pretenzijas į amžinąsias architektūros vertybes. Nors iš paprastų formų „sudėliotas“ kompozicijos sprendimas vėlyvojo sovietmečio spaudoje kildinamas iš Le Corbusier istoriškumo sampratos, reikia pasakyti, pati kompozicija čia artimesnė klasikinei architektūrai: uždari, tvirti pastato kampai – tai istorinės architektūros solidžios estetikos garantas, kurio atsisakė modernistai“, – teigia Kastytis Rudokas. Panašių „monumentų“ galime aptikti ir JAV architektų kūrybinėse biografijose.
Tačiau svarbiausia šiame pastate – erdvė. Mums reikia išmokti žvelgti ne tik į pastatų sienas, bet ir į jų vietą kontekste.
Pagrindinis pastato akcentas – portikas – tarsi slepiasi už stačiakampių tūrių. Kad jį pasiektumėte, reikės dar paėjėti ir užlipti laiptais. Portikas, žinoma, modernizuotas – pakeistos jo proporcijos ir sudedamieji elementai. Architektūros tyrinėtojai tokį sprendimą grindžia „meno menui“ principu, nes, atrodo, kūrėjai siekė pastatyti tikrą meno šventovę, kuri išliktų ir ilgai saugotų amžinąsias vertybes. Taip pat nenorėta užgožti visai čia pat esančios Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios.
M. Žilinsko dailės galerijos pastatas – vienas svarbiausių sovietmečio Lietuvos apropriacinio postmodernizmo pavyzdžių, kuris veikia žmogaus sąmonę ne vienu kodu. Juos reikia perprasti ir prisijaukinti – kai kuriems praeiviams pradedant P. Mazūro skulptūra „Kūrėjas“, pasižyminčia akivaizdžiu apdarų stygiumi.
Nebaigtas „Respublikos“ („Inturisto“) viešbutis (Mindaugo pr. 38)
O dabar apie vaiduoklį…
Labai ilgai Kauno svečiai gyvendavo tik 1967 m. statytame „Baltijos“ viešbutyje, nes kitų didelių paprasčiausiai nebuvo. Tiesa, jau planuoti „Britanikos“ ir „Takiosios Neries“ viešbučiai, bet pastarajam savo eilės teko laukti dar du dešimtmečius. Žinote, ką reiškia toks Kauno vangumas? Tai, kad mes savo mieste neturime viešbučių-bokštų, kurie, išstypę virš kitų pastatų, styro Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje ir kitur. Kartais sąstingis miestui išeina į naudą, jei tik visai neužmiegama. Kaunas atsibudo 1985 m. ir pagal architekto Henriko Balčiūno projektą ėmėsi statyti „Inturistą“. Tai turėjo būti prabanga tviskantis 300 kambarių viešbutis su keletu restoranų ir barų, konferencijų salėmis ir net baseinu. Labai toli nuo dabarties… Nei „Britanika“, nei „Respublika“ taip ir nebuvo pastatyti. „Britanika“ liko projektuose ir architektų vizijose, o milžiniškas „Respublikos“ skeletas dabar gąsdina praeivius pačiame miesto centre.
Šiaip jau nepastatyto viešbučio architektūrą aptarti gana keblu. Tačiau jos tyrinėtojai žino bent jau tai, kas turėjo būti. Į priekį išstumtus rizalitus būtų puošę piramidės formos bokšteliai, kurie lyg aidas atkartotų ne taip toli stovinčio „Pergalės“ gyvenamojo namo bokštelius. Postmodernizmo bruožų turi ir įgilinto tūrio pusapskritės arkos formos langas.
„Bendrame Kauno miesto centro užstatymo kontekste šis viešbutis dėl savo horizontalios konfigūracijos aiškiai konfrontuoja su nusistovėjusia teritorijos tūrine erdvine kompozicija. Horizontalės įspūdis bandytas silpninti jau minėtais palyginti siaurais rizalitais“, – teigia tyrinėtojai. Tačiau nors maketuose rizalitai skaidomi vertikaliomis langų juostomis, realybėje matome horizontalias linijas.
Gaila, kad turėjęs būti pats moderniausias turizmo infrastruktūros pastatas dabar riogso mieste tarsi niekam nereikalingas patyčių objektas, kartkartėmis lyg didžiausia gėda dangstomas nuo užsieniečių akių visokiais reklaminiais plakatais. Jo dabar nei užbaigti, nei nugriauti beveik neįmanoma.
Tiltas į Nemuno salą (S. Daukanto g.)
Šis tiltas – tarsi pratęsta Daukanto gatvė, kuria galime pasiekti salą ir vandenį. Jam būdingos vėlyvojo modernizmo tendencijos – prabanga ir monumentalumas. Naudojami blizgaus metalo turėklai, originalūs šviestuvai, atraminė arka, dengta granitiniu tinku, dekoruota juodo marmuro intarpais. Vidinėje jos dalyje – dekoratyvūs metaliniai vamzdeliai. Tiltą laiko įtempti lynai. Kad atsiskleistų jo prabanga – platūs laiptai, blizgaus metalo turėklai, šviestuvai, dekoratyvūs marmuro intarpai – užtenka jį palyginti su kitais į salą vedančiais tiltais. Gal todėl šį tiltą taip pamėgę vestuvininkai, kabinantys savo širdis jungiančias spynas ir nešiojantys jaunąsias pro Gedimino stulpais puoštą arką į naujojo gyvenimo rojų.
Kažkada šis Algimanto Sprindžio kūrinys labai derėjo prie netoliese stūksojusio „Merkurijaus“, bet dabar, deja, liko vienišas. Kaip tikriausiai ir keletas tuomet besišypsojusių jaunųjų.
O dabar stabtelėkime pailsėti. Kol salos neokupavo urbanistika, ramiai suvalgyti sumuštinį prie tekančio vandens. Eskursiją pratęsime kitame „Tapatumo teritorijų“ priede.