Dailininkas M.Skudutis: „Nepriklausomybė Atėmė Iš Manęs Konkretų Priešą“

Dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė “Kultūros barų” žurnale kalbino tapytoją Mindaugą Skudutį.
Ramutė Rachlevičiūtė: Retrospektyvinė tavo tapybos paroda „Biografija teptuku“ išprovokavo pokalbiui apie kūrybinio kelio pradžia. Kada pasijutai susiformavęs menininkas, radęs savo kūrybos motyvus, autentišką techniką, tapyseną?
Mindaugas Skudutis: Ką reiškia susiformavęs menininkas? Ar tai tas, kuris visą gyvenimą klonuoja vieną ar du savo paveikslus? Manau, menas formuojasi tiek, kiek auga ir bręsta pats žmogus, tai gali tęstis ir visą gyvenimą, aišku, ateina senatvė, iškrinta dantys, blėsta aistros. O jeigu rimtai, manau, praėjus keleriems metams po Dailės instituto baigimo (1976 m.) atradau savo spalvas, tapybos manierą, paveikslų temas.
– Tapyboje įsitvirtinai kaip aktyvus ir vienas ryškiausių penketuko (Raimundas Sližys, Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Romanas Vilkauskas) narių. Jūsų parodos buvo rengiamos alternatyviose, ne tokiose oficialiose kaip Dailės parodų rūmai, erdvėse. Kas jus suvienijo?
– Mes turėjome gerą pavyzdį – Algimanto Švėgždos grupę.
– Ketvertukas – Algimanto Švėgždos, Arvydo Šaltenio, Kosto Dereškevičiaus ir Algimanto Kuro grupė – atsirado dešimtmečiu anksčiau negu jūsiškė. Ar turėjote ambicijų oponuoti ne tik oficialiajai dailei, bet ir ketveriukei?
– Norėjome būti originalūs, kitokie. Oficialiajai tapybos krypčiai oponavome visada, bet vis tiek norėjome dalyvauti oficialiose parodose, nes kitokių tuo metu tiesiog nebuvo. Ketveriukė jau turėjo išsikovojusi šiokias tokias pozicijas, manau, kad ji šiek tiek padėjo ir mums išsikovoti vietą po saule.
– Kodėl Jus praminė kirmėlistais? Vyresnieji kolegos ir kritikai kaltino, kad sekate Boschu, Groszu, Dixu ir apskritai per daug žavitės siurrealistais. Ar tavo ir tavo kolegų tapyba siurrealistinė? Ar lietuvių dailėje apskritai būta siurrealizmo?
– Iki mūsų kartos Lietuvos tapyba buvo didelėje Antano Gudaičio įtakoje, jis neleisdavo savo studentams tapyti su mažu teptuku. Visi, išėję jo mokyklą, tapydavo plačiai, apibendrintai, ekspresyviai, dideliais kiaulių šerių teptukais, o mes juos išmetėm ir paėmėm mažus sabalo kailio teptukus, kurie iki tol atrodė netgi netinkami aliejinei tapybai.
Tokio išorinės formos pasikeitimo reikalavo paveikslų turinys – mes sureikšminom detalių svarbą. Kirmėlizmu labiausiai buvo susižavėjęs Raimundas Sližys. Jį labai šmaikščiai apgynė Algirdas Petrulis, sako: negi mes į komunizmo šviesią ateitį žygiuosim tik su melžėjomis ir darbo pirmūnais, vabalus ir kirmėles reikia paimti kartu.
– Laikoma, kad tradicinė lietuvių tapyba – emocionali, koloristinė ir ekspresionistinė. Ar tęsi šią tradiciją?
– Manau, tam tikrą tapybos dalį galima laikyti emocionalia, koloristine ir ekspresionistine, ji tęsia arsininkų pradėtas nacionalinės mokyklos paieškas. Deja, po to šioje srityje nieko esminio nebuvo sukurta. Kas dabar pateikiama kaip šiuolaikinė lietuvių tapyba, dažnu atveju yra tik ekspresyviai nudažyta riebi mazgotė arba beždžioniavimas, persiėmus postmodernizmo dvasia.
– Kaip stilistiškai apibūdintum savo tapybą?
– Atsakysiu Jono Gasiūno žodžiais – tai tylusis ekspresionizmas, kuris turi išmirti.
– Anuomet labai svarbios buvo jaunųjų dailininkų (iki 35 metų) respublikinės dailės parodos. Po to atsirado Pabaltijo jaunųjų dailininkų trienalės, kur varžydavosi lietuvių, latvių ir estų dailininkai. Ką tau reiškė dalyvavimas tose „jaunųjų“ menininkų parodose ir kaip šiandien atrodo tas amžiaus cenzas – trisdešimt penkeri metai?
– Sako, Kinijoje, bent anksčiau, jaunu buvo laikomas dailininkas iki 50 metų, o pas mus iki 35. Viskas sąlygiška. Kartais studentai man atrodo kaip seniai, nes ne metai lemia, o kūrybinė energija.
Nežinia, kas svarbiau – ieškojimai ar atradimai, kartais dailininko ieškojimų periodas būna labai įdomus, o kartais dailininkas susiformuoja labai anksti. Bet kuriuo atveju yra įdomu, kai į meno pasaulį ateina nauji žmonės, nes jie atsineša naujų idėjų.
Pabaltijo dailininkų (ir ne tik jaunųjų) trienalės būdavo didelis kultūrinis įvykis. Nesvarbu, ką tuo metu Amerikoje darė Warholas, Rauschenbergas ar Pollockas, mums buvo reikalingas mūsų menas.
Šiuo atžvilgiu labiausiai pasigendu trijų mažų šalių menininkų drąsos kurti autentišką meną. Man atrodo, kad dabar tapome gilesne provincija, negu buvome anksčiau.
– Kurias iš savo personalinių parodų laikai svarbiausiomis?
– Asmeninėje parodoje, surengtoje keturiasdešimtmečio proga Vilniuje, Parodų rūmuose 1988 m., man pavyko parodyti visus darbus, kuriuos norėjau, nes jau buvo prasidėję Sąjūdžio laikai. 1998 m. paroda išėjo silpna, nes tai buvo dvasinės krizės laikai, o iš pastarosios jubiliejinės parodos labiausiai įsiminė pobūvis.
– Kurio savo kūrybos periodo darbus laikai geriausiais? Ar studijų metais sukūrei Tau pačiam svarbių kūrinių? Klausiu todėl, kad daugelis tavo bendraamžių laikėsi nuostatos, esą studijos Dailės institute nesuderinamos su kūryba.
– Tais laikais dailininkų rengimo programos buvo rašomos Maskvoje, komunistų partija kontroliavo, kad jos būtų vykdomos. Žinodami, kad čia nieko pakeisti negalima, beveik visi kūrybingi studentai laisvu nuo studijų laiku imdavosi kūrybos ir ji nieko bendra neturėjo su studijų programomis. Džiaugėmės, kad tuos eksperimentus galime parodyti SMD parodėlėse.
Tai ir buvo daugelio to meto jaunų dailininkų tikrojo kūrybinio kelio pradžia. Dabar manau, kad ne tokia jau prasta sistema, kai mokslas nepainiojamas su menu.
– Kūrybinis kelias apskritai nėra autostrada, greičiau jau kalnų serpantinas, kai nežinai, kas laukia už posūkio. Taigi būna ir pakilimų, ir nusivylimų.
– Deja, negalėčiau pasakyti, kad kada nors jaučiau kūrybinį pakilimą, visada būdavo velniškai sunku ką nors sukurti, tik iš laiko atstumo įvertini, kad tas laikotarpis buvo produktyvus, o anas ne.
Pasak filosofo, geros dienos praeina nepastebėtos, tik, kai ateina sunkūs laikai, norime jas susigrąžinti.
– Kai pradėjai kūrybinį kelią, svarbiausias tapybos žanras buvo figūrinė kompozicija, o peizažas, portretas ar natiurmortas laikyti tarsi antrarūšiais. Dabar, kai galima tapyti, ką nori ir kaip nori, Tavo kūryboje atsirado figūrinių kompozicijų – „Paminklas būsimai karalienei“, „Veneros pasirodymas Palangos pliaže“ (abu – 2007),„Policininkas, moteris ir kalėjimas“ (2008) ir kt. Ką Tau kaip tapytojui reiškia figūrinė kompozicija?
– Žmogus ir jo pasaulis yra pagrindinė meno tema, todėl nenorėčiau kategoriškai atskirti portreto, peizažo, natiurmorto ar kitokio žanro kūrinių – visi jie lygiaverčiai. Galiu pasakyti tik tiek, kad žaviuosi sužmogėjusiais peizažais ir supeizažėjusiais žmonėmis.
– Niekad nespekuliavai socialinėmis temomis, bet šiandien, regis, tampi socialiai angažuotu kūrėju. Taip manyti verčia kai kurie tavo paveikslų pavadinimai, pavyzdžiui, „Internacionalinio išprievartavimo nuojauta“ (2008). Kas, ką, ir kokiais būdais prievartauja?
– Pasak praeityje garsaus politiko Viktoro Muntiano, jeigu gresia išprievartavimas, tai geriau atsiduoti. Jis, matyt, žinojo, ką sako.
Kai į Dailės akademiją atvažiuoja komisija ir pareiškia, kad studentams negalima rodyti dailės kūrinių, sukurtų prieš 40 metų (sovietmečiu nebuvo galima studentams rodyti buržuazinio meno, dabar negalima rodyti sovietinio), supranti, kad Briuselio ideologinė mašina neprastesnė už sovietinę, niekam ten neįdomus mūsų kultūrinis palikimas, o tuo labiau jo puoselėjimas, greičiau atvirkščiai – norima sukurti kažką panašaus į Europos pilkąją zoną.
Šiuo atžvilgiu Europos Sąjunga niekuo nesiskiria nuo Sovietų Sąjungos – tie patys nurodymai, kaip turi gyventi mažos tautos, tokie patys politrukai, tik dabar ne iš Maskvos, o iš Briuselio.
Profesorius Antanas Gudaitis sakydavo: „Menininkams visos valdžios yra blogos“. A aš pridursiu: „Mažoms tautoms visos sąjungos pavojingos“.
– Iš Lietuvos tapytojų vienas pirmųjų ėmei naudotis fotografijomis kaip inspiracijų šaltiniu. Respublikinėje jaunųjų dailininkų parodoje Kaune eksponavai „Vaikus“ ir „Šeima“, abi šias kompozicijas, sukurtas 1983 m., matėme ir šiemet – retrospektyvinėje Tavo parodoje. Ką manai apie fotografijos ir tapybos sąlyčius?
– Ne vieną kartą bandžiau fotografiją panaudoti tapyboje, bet nesėkmingai, gal tik darbuose „Vaikai“ ir „Šeima“ pavyko panaudoti nuotrauką paveikslo išraiškai sustiprinti. Šiuo atveju mano asmeniniai išgyvenimai buvo svarbiau negu tos nuotraukos.
– Po kelionės į Rytų Vokietiją nutapei paveikslą „Magdeburgo katedros chimeros“ (1982 m.). Tai skamba intriguojamai.
– 1982 m. kažkokiu nesuprantamu būdu pavyko su lietuvių dailininkų delegacija išvažiuoti į „artimąjį užsienį“ – į Magdeburgą. Tai buvo pirma mano kelionė už Sovietų Sąjungos sienos (anksčiau manęs neišleisdavo net į Lenkiją – kadangi esu invalidas, sakė, kad netinkamai reprezentuosiu Sovietų Lietuvą).
Magdeburgas per karą buvo sugriautas, ten mažai kas likę iš senosios architektūros, bet net likučiai bylojo apie buvusią Vokietijos galybę. Paveiktas tų įspūdžių nutapiau du paveikslus: „Karalius ir karalienė“ ir „Magdeburgo katedros chimeros“.
– Atrodytų, Tu niekad nesidomėjai portretu kaip savarankišku žanru. Tačiau psichologinės Tavo tapytų personažų charakteristikos, autoportretai atskleidžia stiprų portretisto talentą.
– Penkerius metus ne savo noru buvau garsaus portretisto Vlado Karatajaus mokinys, daug ko iš jo išmokau, esu nutapęs keleto draugų portretus, mano peizažuose irgi esama personažų, bet princus ir princeses tapyčiau tik tuo atveju, jei labai brangiai sumokėtų.
– Kuo skiriasi – jeigu skiriasi – tavo kūryba priklausomybės ir nepriklausomybės metais?
– Nepriklausomybė atėjo, kai aš buvau jau susiformavęs ir kaip žmogus, ir kaip dailininkas. Nepriklausomybė atėmė iš manęs konkretų priešą, nesvarbu, kaip jį pavadinsime – sovietu, okupantu, komunistu…
Išeitų, kad dabar jau viskas gerai, Lietuva laisva, menininkai laisvi ir už tai reikia giedoti ditirambus valdžiai. Deja, asmeniškai aš nacionaliniame lygmenyje nematau jokios pažangos, netgi atvirkščiai – komunistinės formos globalizacijai mes priešinomės, o globalizacijai iš Vakarų, paremtai didžiuliais pinigais, nesipriešiname – nenorime arba esame bejėgiai. Ir nėra čia kuo stebėtis, juk lietuvio charakteris per šimtmečius formavosi kaip kolaboranto tipas.
– Kas buvo tau tikrieji tapybos autoritetai? Ar jie iš Dailės instituto aplinkos?
– Kai mokiausi Kauno meno mokykloje, didžiausias autoritetas buvo piešimo mokytojas A.Lukštas, M.K. Čiurlionio dailės muziejuje matėme Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos, Antano Gudaičio tarpukariu tapytus paveikslus, gėrėjomės puikiomis liaudies meno kolekcijomis. Nuvažiavęs į tuometinį Leningradą, ištisas dienas klaidžiodavau po Ermitažą – modernistų tuo metu ten beveik nebuvo, bet klasikos kolekciją muziejus turėjo puikią.
Kai mokiausi Dailės institute, gaudydavom visas naujienas, tuo metu jau buvo galima kai ką sužinoti apie XX a. modernųjį meną. Iš to laikotarpio Lietuvos tapytojų man labiausiai imponavo Algimantas Kuras, mano supratimu, jis tęsė arsininkų tradiciją tapyboje.
Galėčiau išvardyti daug dailininkų, kuriais žavėjausi ir iki šiol žaviuosi, bet vis labiau traukia klasika, tokie dailininkai kaip Tizianas, Rembrandtas.
– Priklausomybės metais, visuotinio stygiaus laikais, knygos, ypač reprodukcijų albumai, buvo didžiausias mūsų visų turtas. Kokios iš jų buvo svarbios Tau?
– Anais laikais pirkdavom beveik viską, ką galėjome gauti. Nors knygos buvo pigios, bet gerų mažai, ir jas reikėdavo gauti „per blatą“.
Daugelį jų turiu ir dabar, kartais pavartau. Reprodukcijų kokybė apgailėtina, popierius prastas, bet turinys vertingas ir po daugelio metų. Buvo ir tada išleidžiama gerų knygų, ypač rusų kalba. Skaičiau kai kuriuos „samizdato“ leidinius, pavyzdžiui, Nabokovo „Priglašenije na kazn“, Solženycino „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Tais laikais lietuvių kalba pasirodė Marquezo „Patriarcho ruduo“, Hese’s „Stepių vilkas“, Hamsuno „Badas“. Gyvenome be interneto, gal todėl daug daugiau skaitėme negu skaitoma dabar.
– Kas įkvėpdavo kūrybiniam darbui arba padėdavo atsikratyti įtampos?
– Mano jaunystės laikais kultūrinis gyvenimas nebuvo intensyvus, bet M.K. Čiurlionio dailės muziejus rodė puikią liaudies meno ekspoziciją, arsininkų tapybos kolekciją. Mano laikais atsirado Modrio Tenisono pantomimos trupė, kurios pasirodymai sovietiniams meno prievaizdams keldavo galvos skausmą. Apskritai teatras tais laikais labai suklestėjo, beveik visose aukštosiose mokyklose buvo teatro trupės, kurios vaidindavo eksperimentinius spektaklius. Atvažiuodavo gastrolių Tagankos teatras, klausėmės Vladimiro Visockio ir Bulato Okudžavos dainų. Ačiū Dievui, gyvenau atšilimo laikais, niekas mūsų nevežė į Sibirą, bet vis tiek nuolatos jautėme į pakaušį įsmeigtą žvilgsnį.
 Ar kūrybinis darbas ir griežtai suveržta darbotvarkė dera tarpusavyje? Ką Tau kaip kūrėjui reiškia disciplina?
– Galiu pasakyti atsakingai ir kategoriškai – kai atėjau dirbti į Dailės akademiją 1988 m., turėjau galimybę ir dėstyti, ir dirbti kūrybinį darbą. Dabar kūrybai nelieka nei laiko, nei energijos, aš degraduoju kaip menininkas ir kaip dėstytojas.
– Dėstymas VDA, suprantama, atima daug gražaus ir šviesaus laiko, energijos… Tačiau, matyt, jis kažką ir duoda – pastaruoju metu palyginti daug rašai. Turiu galvoje tavo straipsnius „Šiaurės Atėnuose,“„Kultūros baruose“ ir akademijos mėnraštyje.
– Nežinau, koks velnias mane patraukė už liežuvio, kad pradėjau užrašinėti savo mintis, tai labai kenksmingas užsiėmimas, nes niekada neišgrauši, ką esi parašęs, o priešų daugėja geometrine progresija. Pasak Artūro Schopenhauerio, „Reikšti savo išmintį ir protą – reiškia netiesioginiu būdu parodyti kitų netalentingumą ir kvailumą“.
– Esi laikomas vienu geriausių savo kartos piešėjų. Intensyviai pieši ir šiandien, rengi piešinių parodas, pavyzdžiui, „Užupio tiltų“ išleistas ir katalogas. Šiais laikais, kai iš natūros piešia tik savamoksliai, mėgėjai arba turistai, tu visai nesigėdiji pasistatyti molbertą. Kaip keitėsi tavo požiūris į piešinio ir tapybos sąryšį?
– Savo kūryboje aš neatskiriu piešinio nuo tapybos. Piešinį komponuoju kaip tapybos paveikslą, o tapydamas piešiu teptuku drobėje – čia nėra jokios priešpriešos. Piešti ir tapyti gamtoje man negėda, nes visko, ką moku, išmokau iš gamtos. Dailininkas, kuriam gėda mokytis iš gamtos, panašus į vaiką, kuris gėdijasi savo motinos.
– Šiandien populiarus požiūris, kurį propaguoja ir VDA Skulptūros katedros dėstytojai, kad neverta mokyti(s) piešti akademiškai, nes akademiškai kurti nėra prasmės. Piešti, anot jų, reikia taip, kad tai sutaptų su kūrybiniu metodu. Jeigu nori kurti konceptualiai, tai ir piešk konceptualiai. Ką Tu manai apie akademinių piešimo pagrindų būtinumą ar nereikalingumą, juk jau ne vieną dešimtmetį dėstai VDA Piešimo katedroje.
– Pas mus, Dailės akademijoje, yra daug nesusikalbėjimo, kiekviena katedra tvarkosi, kaip nori, rektorius yra bejėgis ką nors padaryti, nes jis – ne dailininkas, jam Mindaugas Navakas į akis visada gali pasakyti: jūs mene nekompetentingas. Švietimo ir mokslo ministerija irgi nusiplauna rankas, kviečia ekspertus iš Briuselio. Niekam neaišku, kokio meno reikia ateities Lietuvai, o gal jo apskritai nereikia, gal tie menininkai veltui duoną valgo.
Aš savo požiūrį esu išdėstęs viename straipsnyje, kur sakiau, kad Dailės akademija – tai ne inkubatorius, kur perimi menininkai, Dailės akademija turi būti mokymo įstaiga, kurioje mokoma dailės pagrindų.
Kol studentas plastinio meno pagrindų neturi, negalima mokyti konceptualaus meno.
Plastinio meno pagrindai turi būti dėstomi ne mažiau kaip ketverius metus, t.y. visą bakalauro lygį. Tik apsigynęs bakalauro diplominį darbą studentas turėtų galimybę pasirinkti, kurią meninę kryptį jam toliau studijuoti magistrantūroje: konceptualaus meno, taikomojo dekoratyvinio, figūratyvinio ar kokio kito. Jei akademijoje nebus įvesta elementari tvarka, (o ji, man atrodo, tikrai nebus įvesta), lietuvių meno laukia liūdna ateitis.
– Esi sukūręs savą piešimo metodiką. Ar galėtum ją apibūdinti?
– Nesu sukūręs jokios savo metodikos ir nemanau, kad reikia ją kurti, viskas šioje srityje jau sukurta XVII amžiuje.
– Piešimo katedros profesorius Leonas Žuklys buvo įsitikinęs, kad piešti akademiškai galima išmokyti kone kiekvieną. Beje, XVIII ir XIX amžių dailės istorija tai patvirtina. Piešė poetai, rašytojai, kompozitoriai, šiaip išsilavinę žmonės. Ar iš tikrųjų kiek vieną galima išmokyti piešti?
– Šiais laikais įsigali tendencija, kad visi gali būti menininkai, visi gali groti, dainuoti, net šlubas gali originaliai šokti, kai kas net neblogai užsidirba iš savo neįgalumo, svarbu rasti kvailių, kurie už tai moka pinigus. Bet tai neturi nieko bendra su meniniu lavinimu, kuris anksčiau buvo būtinas kiekvienam kultūringam žmogui.
– Kokią vietą vaikų ugdyme užima dailė ir muzika?
– Čia yra mūsų tautos skaudžiausia vieta, nes tai, kas dabar dailės srityje vadinama meniniu ugdymu, dažnai yra blogiau negu nieko. Meninis vaikų lavinimas supainiotas su meno terapija, naudojama psichiatrijoje. Gal kažkas nori įteigti, kad mūsų vaikai – debilai?
– Piešimo dėstytojai anksčiau vesdavo studentus į prozektoriumą, bet paskutinė dailininkų karta, kuri turėjo (ir norėjo) išmanyti plastinę anatomiją, buvo Umbraso, Čižiko ir Zebenkos kursas. Ar dabar būtų prasminga lankytis su bloknotu prozektoriume, studijuoti perspektyvos discipliną?
– Šis klausimas rodo, koks supaprastintas dailininko įvaizdis įsigali visuomenėje, atseit, dailininkas – tai primityvus, neišsilavinęs tipas, gal netgi psichiškai nesveikas, kuriantis iš Dievo malonės, jam nebūtina žinoti, kas yra perspektyva, šviesos teorija, nereikia nusimanyti apie žmogaus anatomiją, nereikia pažinti savo tautos istorijos, nes tai trukdys atsiskleisti nepakartojamai, gaivališkai jo individualybei.
– Ar galima būti geru tapytoju nesant geru piešėju?
– Tapytoju galbūt, bet geru dailininku – ne. Gerai piešti ar gerai tapyti gali nedaugelis, meno pasaulyje yra visko, bet, jei kalbame apie aukštąjį meną, tai čia viskas turi būti be priekaištų.
– Atrodo, Tau gražiausia tai, kas palytėta laiko, – siena truputį apsilupusi, stogas įlinkęs, fasadas išsirietęs, deformavęsis, elektros laidai nukarę… O ar žmogaus senatvė irgi tapybiškai patraukli?
– Viskas yra gražu ir viskas yra verta dailininko teptuko.
– Kaip jautiesi švęsdamas jubiliejų? Ar kas nors trukdo tapyti?
– Trukdo gyvenimo patirtis.