Viktoro Petkaus Netektis – Praradimas Ne Tik Lietuvai

Gegužės 1 dieną Lietuva neteko Viktoro Petkaus – jis mirė po sunkios ligos, eidamas 84-uosius metus.
V. Petkus – viena iš ryškiausių XX a. asmenybių, kaip ir Aleksandras Solženicynas, Andrejus Sacharovas, padariusių didžiulę įtaką buvusios SSSR ir daugelio Rytų Europos valstybių demokratijos raidai. Jis – vienas iš tų šviesuolių, kurie suimti, kalinami, kankinami kovojo už tiesos ir laisvės idealus. Jis visada tapatinosi su nepriklausoma Lietuvos valstybe, didžiavosi ja, tikėjo mūsų šalies ateitimi ir labai ją mylėjo.
V. Petkus gimė 1928 m. gegužės 30 d. Raseinių rajone. Sulaukęs vos šešiolikos, sovietinės valdžios buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti už vadovavimą Raseinių gimnazijos ateitininkų būreliui ir pateko į Šiaurės lagerius.
– Tada mes buvome optimistai, – pasakojo Viktoras. – Kai atgabeno į lagerį, buvome dar labai jauni. Man buvo berods šešiolika. Kai kurie Gulago senbuviai nuo bado jau nebesikėlė nuo narų, gulėjo sutinusiomis kojomis, tačiau drąsino mus: vaikinai, tik nepasiduokite! Mūsų grupėje buvo du medicinos studentai. Jie baugščiai žvilgčiojo į gulinčiuosius ir stebėjosi: šie net trijų dienų nebeištvers, o mus drąsina…
Iš tikrųjų po trijų dienų jie mirė. Per naktį mirdavo po 40-60 žmonių…
Dar nebaigęs atlikti pirmosios bausmės, V. Petkus buvo vėl nuteistas, tačiau visų bausmių neatliko, nes po Stalino mirties buvo paleistas anksčiau laiko.
Grįžęs iš Gulago, baigė vakarinę vidurinę mokyklą. Laikė stojamuosius egzaminus ir mėgino stoti į Kauno kunigų seminariją, tačiau tam sutrukdė tuometinė valdžia. V. Petkus mėgino studijuoti lituanistiką Vilniaus universitete. Bet 1957 m. gruodį KGB jį susiejo su „inteligentų byla“, suėmė, teisė ir aštuoneriems metams ištrėmė į lagerį.
Į Vilnių V. Petkus grįžo 1965-ųjų gruodį. Mėgino stoti į universitetą, tačiau ir vėl susidūrė su sovietinės valdžios kliūtimis.
1975 m. V. Petkus įsteigė Lietuvos Helsinkio grupę, kuri pradėjo naują, viešą pasipriešinimo sovietiniam režimui kovą. Šią grupę sudarė rašytojas Tomas Venclova, kunigas Karolis Garuckas, rašytoja, buvusi Gulago kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė ir fizikas Eitanas Finkelšteinas.
1977-aisiais V. Petkus vėl suimtas ir nuteistas trejiems metams kalėjimo, septyneriems metams griežto režimo lagerio ir penkeriems metams tremties.
Apie V. Petkaus disidentinę veiklą netrukus sužinojo Vakarų demokratinis pasaulis. Viktoro vardą specialioje kalboje paminėjo JAV prezidentas D. Karteris, o senatorius Meinihanas paskelbė keletą dokumentų iš V. Petkaus bylos.
1988 m., kalėjimuose ir lageriuose praleidęs 25 gražiausius savo gyvenimo metus, visuomenei reikalaujant, V. Petkus paleistas iš tremties grįžo į Vilnių ir visa širdimi prisijungė prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Su bendraminčiais atkūrė Lietuvos krikščionių demokratų sąjungą, tapo jos pirmininku, tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ garbės nariu. Po metų kartu su grupe teisininkų, mokslininkų, rašytojų ir kultūros darbuotojų, vadovaudamasis tarptautinės teisės dokumentais, parengė ir paskelbė Lietuvos visuotinių žmogaus teisių deklaraciją. 1989 m. įsteigė Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociaciją ir tapo jos garbės pirmininku. Tais pačiais metais kartu su kitais buvusiais politiniais kaliniais įsteigė Lietuvos politinių kalinių sąjungą. www.bernardinai.lt
V. Petkus leido tautinės katalikiškos minties savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“, redagavo Krikščionių demokratų sąjungos žurnalą „Tėvynės sargas“, leido knygas. Veikaluose „Vilniaus Vyskupas kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis“, „Lietuvos dominikonai“, „Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje“ ir kt. jis siekė atskleisti Bažnyčios švietėjišką, kultūrinį darbą, jos indėlį steigiant mokyklas, skatinant pilietiškumą, patriotizmą ir dorovę. V. Petkus parengė ir išleido dvi solidžios knygos „Lietuvos Helsinkio grupė“ dalis, taip pat politinių kalinių laiškų rinkinį „Laiškai iš Intos“ bei daug kitų Lietuvos istorijai ir kultūrai vertingų leidinių.
1989 m. V. Petkus tapo Anglijos PEN klubo nariu. Įvertindama jo disidentinę veiklą, tarptautinė bendruomenė V. Petkų tris kartus nominavo Nobelio taikos premijai. 1992-ųjų rugsėjį Tarptautinis Kembridžo Biografų institutas paskelbė jį Metų žmogumi, o tų pačių metų spalį – 20-ojo amžiaus žmogumi.
Nepriklausomybės metais V. Petkus dirbo Seimo Žmogaus ir piliečių teisių bei tautybių reikalų patarėju, vėliau Vyriausybėje Valstybės konsultantu žmogaus ir piliečių teisių klausimais.
Tarsi nujausdamas artėjančią kelionę į amžinybę, 2010 m. V. Petkus padovanojo M. Romerio universitetui savo biblioteką – apie 5000 knygų ir savo rankraščių.
Už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei ir žmonijos gerovei V. Petkus apdovanotas kunigaikščio Gedimino ordinu, Vyčio kryžiumi, medaliais bei kitais Lietuvos Respublikos apdovanojimais.
V. Petkus tapo kovotojo už laisvę, žmogaus teises ir pasipriešinimo okupaciniam režimui simboliu. Įvertindamas ypatingą indėlį į diplomatiją ir tautų draugystę, Lietuvos Užsienio reikalų ministras A. Ažubalis apdovanojo V. Petkų garbės ženklu – Lietuvos diplomatijos žvaigžde. Jo indėlį į demokratijos vystymą pripažino ir kitos valstybės – už nuopelnus ginant visų tautų žmogaus teises Ukrainos Respublika apdovanojo V. Petkų Ukrainos Respublikos Nacionalinio Didvyrio ordinu, o už pastangas siekiant Baltijos šalių nepriklausomybės Estijos Prezidentas Tomas Hendrichas Ilvesas įteikė jam Marijos žemės kryžiaus 3-ojo laipsnio ordiną.
Prieš ketverius metus, mirus žymiam rusų rašytojui Aleksandrui Solženicynui, V. Petkus sakė, jog tai praradimas ne tik Rusijai, bet ir visam demokratiniam pasauliui.
Šiandien sakome mes: V. Petkaus netektis – tai praradimas ne tik Lietuvai, bet ir visoms teisingumo ir laisvės siekiančioms tautoms. Jo vardas visada bus siejamas su tiesa, dorove ir sąžine.
Nuoširdžiai užjaučiame V. Petkaus gimines, artimuosius, draugus ir bendražygius. Liūdime kartu su jais.
Lietuvos žmogaus teisių asociacija; Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija; Lietuvos Helsinkio grupė; Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija; Žmogaus teisių stebėjimo institutas; Asociacija „Gimtinės takas“; „Gervėčių klubas“; „Lietuvai pagražinti draugija“, Kunigas Edmundas Paulionis, Lietuvos Helsinkio grupės narys; Viktoro Petkaus paramos fondas.