Pivašiūnų Paradoksas: Žolinės Atlaidai Sovietmečiu

Žolinė – Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės, kurios švenčiamos kiekvienų metų rugpjūčio 15-ąją. Tai pati seniausia ir garbingiausia Švč. Mergelės Marijos šventė. Lietuvoje Žolinės atlaidų dominante yra tapusi Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Per atlaidus ši šventovė prie stebuklais garsėjančio Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo sukviečia minias maldininkų. Paradoksalu, kad būtent sovietmečio laikotarpiu lokalios reikšmės Pivašiūnų Žolinės atlaidai tapo nacionalinio lygmens piligriminiu objektu.
1944-1990 m., sovietų okupacijos periodu, valdžia stengėsi kuo įmanoma labiau mažinti Bažnyčios įtaką visuomenei, bandyta ją paversti ateistine. Kadangi atlaidai buvo viena iš tikėjimo raiškos formų, kuri sutraukdavo į vieną vietą daugybę žmonių, prieš atlaidus buvo vykdoma antireliginė propaganda. Nors buvo imtasi priemonių, kurios turėjo sumažinti Pivašiūnų Žolinės atlaiduose dalyvaujančių žmonių skaičių, tačiau tokie trukdymai turėjo tik trumpalaikį efektą – tradicijos vykti į atlaidus sugriauti nepavyko.
Iki pirmosios sovietinės okupacijos Pivašiūnų parapija daugiausia tikinčiųjų sulaukdavo švęsdama trejus atlaidus: Jonines, Žolines ir Šilines. Žolinės atlaidai nebuvo išskirtiniai šioje parapijoje. Nors atlaidų metu Pivašiūnuose buvo galima pamatyti ne tik vietinių gyventojų, Pivašiūnų atlaidai nebuvo tapę nacionalinės reikšmės piligriminiu objektu. Padėtis ėmė keistis sovietinės okupacijos metais. Viena iš priežasčių, kodėl sovietmečiu Pivašiūnų Žolinės atlaidai išgarsėjo, buvo tai, kad šie atlaidai sugebėjo išlaikyti savo tradicijas. Kaip ir prieš tai, šių atlaidų metu buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios, buvo šventinami žolynai, bažnyčia papuošiama vainikais, o šalia jos vykdavo mugė.
Prasidėjus antibažnytinei kampanijai ir suvaržius tikinčiųjų judėjimo laisvę, į Pivašiūnų atlaidus daugiausia susirinkdavo vietiniai gyventojai. Tačiau išliko maldininkų, kurie atkeliaudavo iš vakaro, ateidavo pėsti apie 10-15 km. Pasakojama, kad atlaidų išvakarėse visos sodybos būdavo užpildytos atkeliavusių maldininkų. Dažniausiai jie nakvodavo kluonuose ant šieno. ,,Iš vakaro juos vykti vertė tai, kad savų mašinų dar mažai kas turėjo, arkliai buvo atimti, o keleiviniai autobusai dar per Pivašiūnus nevažiuodavo“, – pasakojo Vytautas Vitunskas. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais dalis žmonių nepabijodavo atvažiuoti sunkvežimiais, dengtais brezentu, kuriuos pasisamdydavo iš kariškių. „Pilna mašina važiuodavo, kartais net iš vakaro, ir tik kitą dieną vakarop išvykdavo atgal“, – teigė Vitunskas.
Žmonių nepamirštą tradiciją vykti į atlaidus sovietinė valdžia stengėsi paaiškinti tuo, kad „daugelis žmonių anaiptol nebe dievą garbindami, o žemiškų linksmybių ieškodami į atlaidus atvyksta. […] Meldžiasi ar bent dedasi pamaldžiais tik tie, kurie į bažnyčios vidų įsmuko, likusieji gi niekaip negali atsiplėšti nuo žemiškųjų pergyvenimų ir gėrybių“ [1]. Be abejonės, viena iš priežasčių į atlaidus vykti tiek anksčiau, tiek ir dabar, yra susitikti su seniai nematytais pažįstamais ir giminėmis. Tačiau paklausinėjus Pivašiūnų gyventojų, dėl kokių priežasčių žmonės vykdavo į atlaidus sovietmečiu, visi svarbiausiu įvardijo religinį motyvą. „Anksčiau prie sovietų draudė, bet žmonės labiau tikėjo“ [2]. Įvairių draudimų metu pramoginiai atlaidų bruožai buvo nuslopinti, todėl žmones labiau traukė tie dalykai, kurių valdžios institucijos negalėjo visiškai kontroliuoti (kiekvieno asmeninė religinė savimonė ir pan.).
Atlaidų reikšmės kaita ir kunigas Černa
Vis dėlto patys svarbiausi Pivašiūnų parapijai buvo paskutinieji sovietinio režimo dešimtmečiai. Per šį laikotarpį bažnyčia iš lokalios šventovės tapo žinoma ne tik visoje Kaišiadorių vyskupijoje, bet ir plačiau. Taip pat ypač svarbūs 8-9 dešimtmečiai buvo Pivašiūnų parapijoje švenčiamiems Žolinių atlaidams, nes jie ėmė dominuoti šioje šventovėje.
Pivašiūnų parapijos ir joje švenčiamų Žolinės atlaidų pagyvėjimas pradėtas stipriau jausti nuo 1976 m., kai Pivašiūnų parapijos klebonu buvo paskirtas kunigas Antanas Černa. Nors tuo metu griežtai drausti bažnyčių remontai ir jokių leidimų ar medžiagų niekas neduodavo, naujasis Pivašiūnų klebonas ėmėsi slapta remontuoti bažnyčią. Jo rūpesčiu buvo iš pagrindų suremontuotas bažnyčios stogas, grindys, altoriai. Vėliau buvo tvarkyta koplytėlė ir klebonija bei šių statinių aplinka ir prieigos, pastatyti papildomi ūkiniai statiniai, būtini atlaidų dalyviams – svečiams priimti. Kunigas taip pat atnaujino liturginius reikmenis. Norėdamas paversti Pivašiūnų procesijas dar gražesnėmis, jis užsakė siūti naujas vėliavas ir drabužius. Jo klebonavimo laikais Pivašiūnų Žolinės atlaidų procesijos tapo gražiausiomis Kaišiadorių vyskupijoje.
Kunigas Černa rūpinosi ne tik procesijos dalyvių drabužiais, inventoriumi, pamaldų liturginiu ir estetiniu grožiu, bet mokėjo sudominti ir jaunimą, sukviesti jį į procesijas. Pats kunigas mano, kad kai kurie žmonės važiuodavo į Žolinės atlaidus vien tik procesijos pažiūrėti. Taip pat teigia, kad į tuometines Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmes susirinkdavo maždaug 15 tūkst. žmonių.
Žolinės atlaidai Pivašiūnuose Černos iniciatyva buvo pradėti švęsti tris dienas: šeštadienį, sekmadienį ir pačią rugpjūčio 15 dieną. Padėti laikyti šv. Mišias ir atlikti visus tikinčiųjų aptarnavimus atvažiuodavo kunigai iš kitų parapijų. Chorų, kurie giedotų per Žolines atlaidus, iš kitų parapijų kviestis nereikėdavo. Atvažiuodavo nebent Alytaus Angelų bažnyčios choras, tačiau dažniausiai giedodavo pats Pivašiūnų parapijos choras, nes klebono ir tuo metu dirbusio vargonininko Tado Stelionio iniciatyva buvo suburtas labai stiprus Pivašiūnų choras: apie 30 žmonių iš Kedonių, Junčionių, Eičiūnų, Skraičionių.
Taigi kunigas Černa buvo neeilinis klebonas Pivašiūnų parapijoje. Jo atlikti darbai bažnyčioje jaučiami dar ir dabar. Kunigo organizacinių gebėjimų dėka Pivašiūnų Žolinės atlaidai sutraukdavo vis daugiau žmonių ir tapo vis žinomesni, reprezentuojantys ne tik šią šventovę, bet pamažu ir Kaišiadorių vyskupiją.
Jaunimas iš Kauno
Didelę reikšmę Pivašiūnų Žolinės atlaidams turėjo apie 1978-1979 m. į Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmes atvykdavęs jaunimas iš Kauno. Jis buvo susibūręs aplink Petrašiūnų bažnyčią ir pasivadinęs eucharistiniais bičiuliais. Petrašiūnų vaikų ir jaunimo grupelė buvo vienas iš nedaugelio jaunimo sambūrių, „aktyviai dalyvavusių Bažnyčios ir Tėvynės gyvenime budinant tautą ir nepasiduodant ateizmui. Dėl to jie dažnai vykdavo į atlaidus ar kitas šventes kartu melstis ir gražiai linksmintis“[3].
Savo veikla jie skatino tėvus, jaunimą ir vaikus burtis ir aktyviai veikti Bažnyčios gyvenime. Į Pivašiūnus šis jaunimas iš Kauno buvo atvykęs tris ar keturis kartus. Atvažiuodavo autobusais, juos pastatydavo Lačionių miške (apie 3 kilometrai nuo Pivašiūnų) ir, paprašyti klebono Černos, ateidavo į Pivašiūnus ne būriu, bet po du, po vieną, kad nekiltų jokių įtarimų ir vietinė valdžia nieko nesuprastų. „Atėję į bažnyčią, išsirikiuodavo ir eidavo aplink altorių keliais, tris rožančiaus dalis apeidavo keliais kalbėdami. Kada prasidėdavo šv. Mišios, jie visi išsiskirstydavo po bažnyčią, o jų vadovei intonavus giesmę, užgiedodavo. […] Nors nesudėtingos giesmės buvo, bet, kad iškilmingiau skambėtų, būdavo susiskirstę balsais. Taip pat, kad visi žmonės galėtų prie jų prisijungti, jiems išdalindavo tokius bukletus, kuriuose būdavo surašytos giesmės, kurias jie giedodavo.“[4]
Toks didelis eucharistijos bičiulių pamaldumas padarė labai didelę įtaką Pivašiūnų jaunimui. Po jų pasirodymo Pivašiūnuose vietinis jaunimas be didelių klebono pastangų ir prašymų aktyviai pradėjo dalyvauti Žolinės atlaiduose ir per juos vykstančiose procesijose. Eucharistijos bičiulių dalyvavimas Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėse pagyvino Pivašiūnų Žolinės atlaidus, parodė, kad jaunimas nepamiršo tikėjimo.
Dar viena priežastis, kodėl per Žolinės atlaidus Pivašiūnuose padaugėjo žmonių, sietina su 1970 m. atsiradusiais autobusų maršrutais Vilnius-Alytus, kurie vedė per Pivašiūnus. Liudininkų teigimu, į atlaidus atvažiuodavo pilni autobusai. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad bėgant laikui, keitėsi ir transporto priemonės. Daugėjo individualių automobilių, o tai sudarė sąlygas atvykti žmonėms iš tolimesnių apylinkių: „Dabar į Pivašiūnus atvažiuoja daug žmonių. Suvažiuoja autobusais, lengvomis mašinomis, laukai mirga nuo jų spalvų, vietoj arklių žvengimo girdisi mašinų burzgimas“[5]. Be to, pasitaikydavo atvejų, kai žmonės nepabijodavo ir atvykdavo valstybiniu transportu: „Buvo naudojamas ne tik individualus transportas, bet ir valstybinis. Užfiksuoti atvejai, kad į šventę atvyko iš „Galiūno“ kolūkio dvi mašinos. Dvi mašinos iš Butrimonių kolūkio, viena iš kolūkio „Dainava“, viena iš rajono kultūros skyriaus, viena iš „Geležinkelių konstrukcijų“[6]. Taigi dėl pagerėjusio susisiekimo su Pivašiūnų parapija į joje švenčiamus Žolinės atlaidus nuo 8 dešimtmečio pradžios ėmė susirinkti vis daugiau žmonių.
Vyskupo Sladkevičiaus sugrįžimas
Nepaprastai svarbus įvykis tiek Pivašiūnų parapijai, tiek visai Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje įvyko 1982 m. birželį, kai paaiškėjo, kad sovietinė valdžia po dvidešimt trejų metų tremties leidžia sugrįžti į Kaišiadorių vyskupiją ir užimti vyskupo sostą Vincentui Sladkevičiui. Vyskupo ingresas buvo viena iš didžiausių Lietuvos Katalikų Bažnyčios pergalių sovietmečio laikotarpiu.
Labai svarbus šio vyskupo sugrįžimas buvo ir Pivašiūnų parapijai, nes tik sugrįžęs iš tremties Sladkevičius ypač daug dėmesio skyrė Pivašiūnų šventovei. Per iškilmingas maldas grįžimo iš tremties proga jis kreipėsi per pamokslą į vyskupijos kunigus, kviesdamas Pivašiūnus paversti Kaišiadorių vyskupijos Šiluva. Tų pačių metų rugpjūčio 15 d., per Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmes, jis pats atvyko į Pivašiūnus. Valdžios atstovų teigimu, vyskupas Žolinės atlaidus Pivašiūnuose mėgino paversti masiniu tikinčiųjų piligrimystės objektu ir taip sukurti „naująją šventąją vietą“[7].
Religinėje šventėje dalyvavo dešimt kunigų, kurie atvyko į Pivašiūnus iš artimiausių parapijų. Po pamokslo ėjo procesija, kurioje dalyvavo kunigai, vyskupas, merginos tautiniais rūbais, buvo nešama religinė atributika. Procesijoje dalyvavo labai daug jaunimo, kurio didelė dalis buvo Pivašiūnų vidurinės mokyklos moksleiviai. Šventės pabaigoje kalbėjo vyskupas Sladkevičius. Jis padėkojo už širdingą priėmimą ir kalbėjo apie savo 25 m. trukusį pašalinimą iš pareigų.
LSSR KGB Alytaus miesto poskyrio pažymoje minima, kad nurodytoje šventėje dalyvavo apie 5 tūkst. žmonių[8], tačiau tuo galima abejoti, nes tuometiniai Žolinės atlaidai sutraukdavo daug daugiau žmonių. O prisiminę faktą, kad buvo atvykęs daugelį dešimtmečių parapijoje nebuvęs vyskupas, galima daryti prielaidą, kad pažymoje buvo sumažintas dalyvavusių asmenų skaičius. Taigi Sladkevičiaus iniciatyva Pivašiūnai ėmė garsėti visoje Kaišiadorių vyskupijoje.
Vėlesniais metais vyskupas taip pat neapleido Pivašiūnų šventovės. Tad jo dėmesys padėjo žymiai sustiprinti Pivašiūnų parapijos Žolinės atlaidų tradiciją. Būtent per juos vyskupas atvykdavo į Pivašiūnus ir šis faktas sutraukdavo dar daugiau tikinčiųjų į Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmes.
Aštuondienio įvedimas
1983 m. kleboną Černą pakeitęs kunigas Vytautas Kazimieras Sudavičius buvo ne ką mažiau atsidavęs Pivašiūnų parapijai negu prieš tai buvęs klebonas. Gautas paskyrimas į Pivašiūnus jam buvo netikėtas: „Buvau dar jaunas kunigėlis, paprastas, o vieta labai aukšta“[9]. Tačiau jis puikiai tvarkėsi šioje parapijoje. Toliau tęsė kunigo Černos pradėtus remontus: rūpinosi bažnyčios apšildymu, tvarkė altorių. Daug darbavosi su technika, mikrofonais, kurie buvo ypač reikalingi per atlaidus, nes žmonių susirinkdavo masė, o į bažnyčią tilpdavo tik nedaugelis.
Jam atvykus į Pivašiūnus, svarbiausiais šios šventovės atlaidais buvo pradėję tapti Žolinės, taigi jiems organizuoti reikėjo skirti ypatingą dėmesį. Apie 1985-1986 m. kunigui Sudavičiui kilo mintis pradėti švęsti Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų aštuondienį. Be jokių leidimų taip ir padarė: „Per tą aštuondienį kalbėdavom rožinį, išstatydavom Švenčiausiąjį ir rengdavom adoraciją prieš Mišias“[10].
Vienas parapijos klebonas nebuvo pajėgus visomis atlaidų dienomis laikyti vykstančių pamaldų, todėl pirmaisiais metais prašydavo pagalbos iš gretimų parapijų. Butrimonių, Dusmenų, Daugų kunigai mielai sutikdavo padėti, tačiau tik vakarais, kada patys atsilaisvindavo. Matydamas, kad į visą oktavą švenčiamus Žolinės atlaidus atvykdavo vis daugiau žmonių, klebonas pradėjo rašyti prašymus Kaišiadorių vyskupui.
Jaunojo klebono pastangos tvarkyti Pivašiūnų bažnyčią ir garsinti joje švenčiamus Žolinės atlaidus neliko nepastebėtos. Jo klebonavimo metais Pivašiūnų parapija tapo žinoma net tik Kaišiadorių vyskupijoje, bet ir paties Šventojo Tėvo – Jono Pauliaus II. Vis dėlto pats didžiausias Sudavičiaus nuopelnas Pivašiūnų parapijai buvo jo iškelta mintis vainikuoti Dievo Motinos paveikslą Pivašiūnuose.
Paveikslo vainikavimas
Neabejotinai pats svarbiausias Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčiai įvykis sovietmečiu įvyko 1988 m. rugpjūčio 14 d., švenčiant Žolinės atlaidus – kardinolas Sladkevičius vainikavo Pivašiūnų Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą popiežiaus Jono Paulio II dovanotu vainiku, suteikdamas jam Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos titulą.
Nuo senų laikų paveikslo vainikavimas laikytas ypatingos reikšmės ženklu. Popiežius Grigalius III buvo bene pirmasis popiežius, vainikavęs Marijos paveikslą aukso vainiku. Nuo jo laikų įsigalėjo tradicija šventųjų paveiksluose jų galvas puošti vainikais. Daugiausia buvo vainikuojami Švč. mergelės Marijos paveikslai. Lietuvoje iš viso yra karūnuoti 6 paveikslai: Trakų Dievo Motina, Sapiegų Dievo Motina, Šiluvos Dievo Motina, Aušros Vartų Gailestingumo Motina, Pivašiūnų Dievo Motina ir Žemaičių Kalvarijos Dievo Motina. Pažymėtina tai, kad Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas vienintelis vainikuotas nors ir sušvelnėjusios, tačiau dar besitęsiančios antibažnytinės politikos metais.
Mintis vainikuoti Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslą kilo 1987 m. tuometiniam Pivašiūnų parapijos klebonui Sudavičiui. Kaip teigia pats kunigas, šią idėją jam dar 1984 m. pasiūlė viena iš kitos parapijos atėjusi moteris, kuri jo klausė, kodėl Marijai neprašo vainiko. Tačiau ši idėja buvo pamiršta ir vėl prisiminta 1987 m., jam vaikštinėjant po Romą: „Kaip būtų gerai, jei Dievo Motiną vainikuotume Pivašiūnuose“[11]. Nuo tada ši idėja klebono nebeapleido.
Pasitaręs su kitais kunigais, parašė prašymą vyskupui Sladkevičiui. Vyskupas šį prašymą pateikė Kunigų tarybai: „Turiu keistą vieno kunigo prašymą – Dievo Motinos paveikslui karūnos“. Kunigų taryba sutiko ir buvo surašytas naujas raštas, skirtas popiežiui Jonui Pauliui II. Kelios dienos po rašto surašymo vyskupas Sladkevičius išvyko į Romą. Jo vizitacijos metu pas popiežių šis prašymas buvo pasirašytas be jokių vargų: „Švč. Marijai vainiką jau pasirašiau“[12].
Tačiau po to viskas klostėsi ne taip sklandžiai, iškilo kitų keblumų – raštas nepasiekė Lietuvos. Vyskupas grįždamas apsistojo viename Maskvos viešbutyje, kur vainikavimo raštas buvo pavogtas. Pranešus popiežiaus kurijai, buvo atsiųstas rašto dublikatas, tačiau ir šis raštas nepasiekė Pivašiūnų: maždaug dvi savaitės po gavimo iš vyskupijos kurijos dingo ir jis. „Dabar bažnyčioje po stiklu auksiniuose rėmuose – jau trečias egzempliorius, atėjęs dar po metų“[13]. Šiuos du dingimus galime vertinti dvejopai. Galbūt tai buvo tiesiog atsitiktinumai. Tačiau labiau tikėtina, kad taip buvo stengiamasi išvengti vainikavimo, nes šalyje, kurioje propaguojamas ateizmas, tokios bažnytinės iškilmės buvo nepriimtinos. Vis dėlto raštas pasiekė Pivašiūnų bažnyčią, ir buvo galima pradėti ruoštis vainikavimo iškilmėms.
Vainikuoti Dievo Motinos paveikslą buvo nuspręsta per Žolinės atlaidus. Kadangi rugpjūčio 15 d. tais metais buvo pirmadienis, vainikavimui buvo skirta rugpjūčio 14 d., sekmadienis. Iškilmėse dalyvavo visi Lietuvos vyskupai, o maldininkai sausakimšai užpildė bažnyčią, šventorių ir net dalį kapinių.
„Prieš Sumą J. E. kardinolas Vincentas Sladkevičius pašventino iš Romos paveikslo vainikavimui atsiųstas karūnas; procesijos būdu jos buvo apneštos aplink bažnyčią. Procesijai sugrįžus į bažnyčią, sekė Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos paveikslo vainikavimas. […] Pamaldoms pasibaigus, į tikinčiuosius kalbėjo iš Permės lagerio sugrįžęs kunigas Alfonsas Svarinskas. Savo žodyje jis ragino tikinčiuosius visu nuoširdumu praktikuoti tikėjimą, ieškoti būdų gilinti savo tikėjimo žinias, palietė katalikiškos šeimos, blaivybės problemas. Iškilmėje dalyvavo ne mažiau 70,000 maldininkų“[14]. Net tuometinis Alytaus rajono dienraštis „Komunistinis rytojus“ paskelbė, kad Pivašiūnuose įvyko „Garbingojo Šv. Dievo Motinos paveikslo vainikavimo iškilmės, kurioms vainikus atsiuntė popiežius Jonas Paulius II“[15]. Galima teigti, kad tai buvo viena iš didžiausių iškilmių sovietmečio Lietuvoje, skirta Švč. Mergelės Marijos garbei.
Nuo tada Pivašiūnuose švenčiamos ne tik Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės, bet ir Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslo vainikavimo metinės. Praėjus tik metams nuo vainikavimo, buvo pradėtos organizuoti maldingos eisenos į Pivašiūnų parapiją. Pivašiūnų bažnyčia tapo Kaišiadorių vyskupiją reprezentuojančia šventove, o joje švenčiami Žolinės atlaidai patys didžiausi ir svarbiausi. Ši šventovė ėmė sutraukti vis daugiau maldininkų, nes apie vainikuotą Dievo Motinos paveikslą kalbos ėmė plisti ne tik Kaišiadorių vyskupijoje, bet ir už jos ribų. Žmonės į Žolinės atlaidus rinkosi iš visos Lietuvos, o kartais net iš užsienio.
Dar didesnę reikšmę Pivašiūnų šventovė įgijo 2000 m., Žolinę paskelbus valstybine švente. Nuo tada Pivašiūnų Žolinės atlaidai tampa dominante. Iškilmės sutraukia minias maldininkų, kiekvienais metais yra organizuojamos piligriminės kelionės į iškilmes.
Taigi paskutiniaisiais sovietinio režimo dešimtmečiais buvo galima stebėti paradoksalų reiškinį, kai sovietiniam režimui vykdant ateistinę kampaniją ir antibažnytinę politiką, lokalios reikšmės atlaidai tapo nacionalinio lygmens piligriminiu objektu. Tai tik įrodo, kad sovietmečio periodas Pivašiūnų bažnyčiai buvo vienas iš svarbiausių jos istorijoje.
* * *
Išnašos:
[1] „Mokiniai ir atlaidai“, in: Tarybinis mokytojas, 1966-08-27, nr. 69.
[2] Jonas Mardosa, „Pivašiūnų Žolinės atlaidai: 2001 metų etnologinio tyrimo duomenimis“, in: Istorija, 2004, nr. 59/60, p. 95.
[3] „Eucharistijos bičiuliai Petrašiūnuose“, prieiga per internetą: [žiūrėta 2014-04-24]
[4] Interviu su Antanu Černa.
[5] Vilius Kiškis, Pivašiūnų šventovės istorinė-pastoracinė apžvalga: Darbas bakalauro laipsniui, Kaunas: Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija, Teologijos fakultetas, 1987, p. 20.
[6] „Apie katalikų dvasininkų ekstremistinės veiklos faktus“, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. K-11, ap. 1, b. 226, l. 4.
[7] LSSR KGB Alytaus m. poskyrio 1984 m. veiklos ataskaitos, LYA, f. K-11, ap. 1, b. 222, l. 37.
[8] Ten pat.
[9] Pivašiūnai: gyvenvietė, bažnyčia, Dievo Motinos paveikslas, Vilnius: Tautos paveldo tyrimai, 2013, p. 85.
[10] Ten pat, p. 96.
[11] Ten pat, p. 87.
[12] Ten pat, p. 89.
[13] Ten pat, p. 90.
[14] Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika: Pogrindžio leidinys, Chicago, t. 10 , nr. 80, p. 252.
[15] „Iškilmės Pivašiūnuose“, in: Komunistinis rytojus, 1988-08-18, nr. 99.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *