Intelektualų Vaidmuo Atkuriant Lietuvos Valstybę

Lietuvos valstybė 1990 metų kovo 11 d. neatsirado iš nieko. Ją atkuriant neakivaizdžiai dalyvavo ir knygnešiai su daraktoriais, ir Vasario 16-osios akto signatarai, ir tarpukario Lietuvos visuomenė, ir rezistencijos dalyviai, ir visi žuvusieji sovietiniuose lageriuose bei tremtyje, o jau tiesiogiai – didžioji dauguma Lietuvos ir išeivijos žmonių. Sukurti šiuolaikinę teisinę, demokratinę valstybę – be galo sunkus, didelio išmanymo bei intelektualinių pastangų reikalaujantis darbas. Kaip jį atliko lietuvių intelektualai? Šia tema padiskutuoti redakcija pakvietė istoriką VDU Istorijos katedros profesorių habil. dr. EGIDIJŲ ALEKSANDRAVIČIŲ, filosofą VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentą dr. KĘSTUTĮ GIRNIŲ, semiotiką VU A. J. Greimo centro profesorių habil. dr. KĘSTUTĮ NASTOPKĄ, filosofą Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės filosofijos vyriausiąjį mokslinį darbuotoją profesorių dr. ARŪNĄ SVERDIOLĄ. Pokalbį vedė „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius KORNELIJUS PLATELIS.
K. P. Kalbėdami apie naujausių laikų mūsų minties istoriją, galėtume skirti du etapus: maždaug iki 1988 metų, kai buvo klojami teoriniai valstybingumo ar bent laisvesnio mąstymo čia, Lietuvoje, pagrindai, ir jau po 1988-ųjų, kai atsirado galimybė viešai kalbėti, imta suprasti, jog teks pradėti kurti savo valstybę… Taigi – intelektualai Tėvynėje ir išeivijoje.
E. A. Kadaise Vytauto Kavolio buvo užmegzta intriga: imti dėstyti intelektualinę lyginamąją istoriją… Esu tai apmąstęs ir pirmiausia mano reakcija į šį klausimą: tai didelė ir jau tolima istorija. Mūsų žinios – jei turime galvoje disciplinuotą šių reiškinių atpažinimą ir paaiškinimą – nėra gausios. Vaikščiojame kaip liudytojai, turėdami užfiksuotas atminties skaidres…
K. G. Iš dalies iškreiptas…
E. A. …iš dalies iškreiptas, o sisteminių tyrinėjimų iš esmės neturime – nei išeivijos, nei mūsų pačių. Mūsų pačių intelektualinio potencialo studijavimas, supratimas ir papasakojimas šiandien yra komplikuotas, kadangi mūsų intelektualinis procesas buvo gana chameleoniškas. Pamažu laisvėjome, bet tokio gryno intelektinio rašytinio produkto, kur būtų keliamos didelės idėjos, idėjų kritika ir keitimasis jomis, kur būtų rutuliavęsi principiniai pasaulėžiūra grįsti tekstai, turėjome nedaug. Išeivijoje kitaip – ten gausu atvirų tekstų, kuriuos galima tyrinėti. Redakcijos intenciją supratau kaip raginimą kalbėti tarsi apie nepasibaigusią dabartį, kad viskas dar yra čia pat. O aš kaip šioks toks intelektinės istorijos tyrinėtojas nė velnio negaliu pasakyti artikuliuotai – manyje, šiuo atveju, disciplinuotą tyrinėtoją persveria atsiminimų nešiotojas. Bet publikacijos spaudoje rodo, kad pribrendo reikalas apie tai kalbėti, atmintį reikia gaivinti, diskutuoti.
K. G. Pirmieji žingsniai jau yra. A. Ramonaitės ir J. Kavaliauskaitės knyga „Sąjūdžio ištakų beieškant“, nors ne vien apie intelektualus – vienas pirmųjų mėginimų pateikti Lietuvos vėlyvųjų sovietinių metų kiek platesnį skerspjūvį.
E. A. Pakeliui ir keletas disertacijų. Vienas B. Genzelio doktorantas filosofas ir minties istorikas rašo disertaciją apie pasyvųjį priešinimąsi vėlyvaisiais sovietiniais metais. Tai jau perspektyvos…
K. G. Perspektyvos buvo jau 1988-aisiais, Sąjūdžio laikais.
K. N. Norėčiau pažymėti ir kitą dalyką. Bėda, kad stinga tyrinėjimų, viskas tarsi folkloro lygmeniu – kas prisimenama, pasakojama, bet dar baisiau, kad ir tas folkloras pamirštamas ir kad net prieš porą dešimtmečių rašytų tekstų, kaip rodo „Kultūros barų“ publikacija, jaunoji karta visiškai nemoka skaityti – istorinė amnezija stiprėja. Net nereikia išsitraukti to, kas yra po ranka – daromos tuščios spekuliacijos. Mes dabar nepadarysim kokio naujo žingsnio minties istorijoje, bet turime nors priminti tai, kas buvo. Manau, kalbėdami apie išeivijos intelektualus, galėtume atsigręžti ir į ankstesnį laiką. Juk išeivijoje yra ta vyresnioji karta, kuri išvažiavo „su Lietuva“ ir joje pasiliko, ją tęsė užjūryje ir kitur už „geležinės uždangos“. Čia buvo aiškiai nepripažįstama Sovietų Lietuva, atsisakoma su ja dirbti. Bet yra kita linija – rezistencijos, susiformavusios Antrojo pasaulinio karo metais, tąsa. Greimo pavyzdys, manau, šiuo atveju yra iškilus. Keturis mėnesius prieš Greimo mirtį prancūzų „Le Monde“ išspausdino interviu, kuriame jis išsakė, kaip jautėsi tarp „dviejų išlaisvintojų“: iš pradžių „išlaisvino“ rusai, vėliau –­ vokiečiai. „Tąsyk pajutau, kad esu europietis. Dvi armijos kovojo viena prieš kitą, o aš buvau joms abiem reikalingas. Apstulbęs bandžiau suvokti šį absurdą – štai vėliau iš kur ta europietiškumo nuojauta, kurios prancūzai nesugeba suprasti arba kurią pamiršo.“ Greimas dalyvavo antinacinėje rezistencijoje, priklausė Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungai, redagavo „Laisvės kovotoją“. Jis pabrėžė situacijos absurdiškumą, bet klausė: Ko mes siekiame? Kovojame prieš nacius tam, kad grįžtų rusai… Pasak Greimo, tai Don Kichoto situacija.
E. A. Arba, tarkim, Valiulis, kai jį tardė kagėbistai, sakė: „Mes kovojome prieš nacius“, jam atsakė: „Nepūsk mums miglų, jūsų kova prie nacius buvo tik metodas kovoti prieš rusus…“
K. N. Antinacinė rezistencija peraugo į antisovietinę rezistenciją, kurioje Greimas vėliau dalyvavo jau iš anapus sienos. Galima prisiminti ir Santarą-Šviesą, jaunesnę kartą, brendusią išeivijoje, kaip ir Greimas, turėjusią vakarietišką situacijos viziją. Nuosekliai dėstant išeivijos „ešelonus“, reikia paminėti vėliau emigravusius „sovietinio elito augintinius“ – tarybinio himno autoriaus sūnų Tomą Venclovą ir Sniečkaus augintinį Aleksandrą Štromą… Apibūdinant juos pagal „klasikinę kilmę“, pamirštamas jų apsisprendimo žingsnis – jie juk tapo rezistentais!
E. A. Jie nesiejami su, tarkim, A. Koestleriu, G. Orwellu, kurie lygiai taip pat po įtikėjimo kairiąja utopija, pamatę tikrovę, staiga pasuko kita kryptimi.
K. G. Keturi penktadaliai išeivių nesuprastų pasakojimo, pradėto Greimu, perei nant prie Santaros ir baigiant Venclova. O teiginys, kad santariečiai buvo europiečiai apskritai netikslus – jie, kaip ir visi kiti, buvo dalis išeivijos kaimo: viskas sukosi apie Lietuvą. Vytautas Kavolis iš jų buvo vienintelis, skaitęs pasaulinius tekstus, domėjęsis intelektualiniu gyvenimu…
E. A. Juozas Girnius taip pat skaitė… [juokiasi]
K. G. Kalbu apie tai, kad Santara-Šviesa vėliau praplėtė savo akiratį. Bet ilgą laiką santariečių pagrindinė veikla buvo lietuvių literatūros analizė. Juk ryškiausi jų žmonės – Kostas Ostrauskas, nepaprastai šviesus žmogus, skaitęs pasaulio literatūrą profesorius Rimvydas Šilbajoris, dramaturgas Algirdas Landsbergis… Turiu patikslinti ankstesnę savo pastabą. Visi šie žmonės domėjosi, kas vyksta Vakarų intelektualiniame pasaulyje, bet tai neatsispindėdavo jų lietuviškuose raštuose. Pažiūrėjęs į Santaros suvažiavimų programą, pamatytum, kad viskas sukosi apie lietuvišką tematiką ir itin didelis nuošimtis temų – grynai literatūrinės. Nebuvo daug nei filosofų, nei istorikų… Net „Akiračiai“ atsirado atsiribojant nuo savotiško uždarumo, norint komentuoti kasdienį išeivijos gyvenimą…
K. N. Nesakyčiau, kad jie buvo tokie jau filologai kaip mūsų XIX amžiaus tautinio sąjūdžio dalyviai. Istoriniai dalykai jiems irgi rūpėjo.
E. A. Bet įtariu, kad Kęstutis Girnius kalbėjo ne apie siaurą domėjimosi kryptį, bet apie tai, ką aptariame ir šiame pokalbyje – intelektualinę kultūrą. Nors 1950–1960 metais būta tekstų, kur rašoma apie intelektualų dilemas, nė vienas iš tų žmonių, kuriuos minėjom, savęs intelektualu nebūtų pavadinęs. Akivaizdu, kad iškart po karo pagrindinį intelektualinį krūvį ant savo sprando nešė visai ne liberaliosios, o katalikiškosios srovės žmonės. A. Maceina, J. Brazaitis, vis labiau įsibėgėjantis J. Girnius, „Aidai“. Šešto dešimtmečio viduryje ir Kavolis pripažino: mes intelektualinės kultūros rimtų darbų, pačių idėjų svarstymų nesam pradėję – išskyrus katalikiškosios srovės branduolį. Iš tiesų išeivijoje Greimo ar vėliau priaugusios santarietiškos jaunuomenės reikšmė, vaidmuo – mažumos, nepopuliariųjų „agentūra“. Dauguma buvo kitame sparne, taip pat užsiangažavusi idėjų generavimui, jų svarstymui, ypač – mąstymui apie tai, kas dabar su Lietuva darosi, kas jos laukia, jei užtruks okupacija, ir ką mes galime padaryti, kad turėtume, su kuo grįžti, kai išauš naujas laisvės rytojus. Vyresniesiems suprantant: mes jau negrįšim (Biržiškos karta tai diagnozavo gana anksti), bet galbūt mūsų intelektiniai vaisiai grįš – išprievartautos Lietuvos visuomenės labui.
K. G. Taip ir buvo formuluojamas klausimas: ar mes, išeiviai, palikom Tėvynę sunkiausią valandą, tiesiog pabėgome – ar pasitraukėme, kad padarytume tai, kas Lietuvoje neįmanoma. Ilgą laiką – iki šeštojo dešimtmečio pabaigos – daug dėmesio kreipta į kultūros lygį. Štai „Literatūros lankai“ iškart atsiskyrė nuo B. Brazdžionio – esą jo dirbtinė patriotinė poezija patinkanti masėms, bet nepatenkinanti suvokiančiųjų, kad būtina padėti Lietuvai ir jos kultūrai bręsti. Tada – apie 1957–1958 m. – kilo plačios diskusijos apie kultūrinį nuosmukį, kuriuose mano tėvas aktyviai dalyvavo. „Aiduose“ pasirodė daug tekstų, pasisakyta prieš kičą lietuvių literatūroje, mene – buvo aiškiai sakoma, jog mes negalime sentimentaliai tapatintis vien su šokančia, dainuojančia tauta, reikia kurti atitinkamai aukšto intelektualinio lygio kūrinius.
A. S. Norėčiau grįžti prie mūsų užmiršimo ir nežinojimo, kas ir kaip intelektualiai paruošė mūsų aksominę revoliuciją. Gal yra kita to nežinojimo priežastis – gal ir nebuvo jokio intelektualinio paruošimo, jokio teorinio galvojimo apie valstybę, jokio projekto? Ar tiktai nenorime dabar retrospektyviai pagaminti tą perspektyvą – iš nieko? Yra socialiniai organizmai, kuo puikiausiai apsieinantys be galvos – galimas daiktas, kad mūsų socialinis organizmas klesti ir be jos. Toks įspūdis kyla, tiek kalbant apie vėlyvąją Tarybų Lietuvą, tiek apie dabartinę nepriklausomą Lietuvą: galvos nėra ir jos nepasigendama. Galima klausti, ar išvis būta ir esama kokio nors intelektualų vaidmens?
K. N. Bet Kęstutis Girnius priminė, kad ten jau buvo rūpinamasi intelektu…
E. A. Tik viena replika, atsakant Arūnui. Kalbėdamas apie tiriamojo žvilgsnio būtinumą, gink Dieve, nemanau taip optimistiškai, kad tai viską išspręstų. Tai yra tam tikras kuklumas, užtvirtinant minimalizmą: mūsų žinios ribotos, ribotos galbūt ir todėl, kad mažai ko būta. Galbūt ir diskusiją galėtume užbaigti sakydami: realiai intelektualų vaidmens, kaitinant mūsų Dainuojančią revoliuciją, nesijautė… Tai, kuo jie reiškėsi, jokiu būdu nebuvo intelektualinė kultūra. Nepaneigsi, kad apsišvietę žmonės, menininkai, kultūrininkai ėjo į pirmąsias Sąjūdžio gretas, buvo Iniciatyvinėje grupėje – reikia lenkti galvą prieš juos, bet abejotina, ar tai intelektualinė funkcija. Mūsų Dainuojanti revoliucija nei siūlė, nei svarstė labai sudėtingų sąmonės produktų, nei mėgo tuos, kurie tai darė.
A. S. Šioje socialinio organizmo be galvos istorijoje, regis, buvo išimtis – pati revoliucija. Staiga tuo momentu intelektualai ėmė dalyvauti, jie buvo svarbūs ne šiaip kaip patriotiškai nusiteikę asmenys, bet būtent savo intelektualiniu potencialu. Trumpas pavyzdys. Sąjūdžio laikais į Vilnių buvo atvažiavęs – dar per Maskvą – toks kanadietis politologas. Susiradęs mane paprašė, kad nuvesčiau į Sąjūdžio būstinę. Nuėjome kaip tik pietų pertraukos metu, visi buvo išsivaikščioję, didžiulis stalas apverstas popieriais, o per vidurį gulėjo Aristotelio „Politika“ rusų kalba… Kanadietis tai pamatęs išsižiojo. Ten, kur žmonės techniškai įgudę artikuliuoti savo visuomenines programas, rutiniškai studijuoja politologiją – visuomeninio judėjimo vadovai tokiu dinamišku momentu Aristotelio turbūt nebeskaitytų. O čia, Sąjūdžio sūkuryje, pačiame štabe – prireikė… Tuo metu pradėta teoriškai galvoti apie valstybę, nes to prireikė.
K. G. Neseniai viename renginyje, rodos, Ozolas minėjo, kad Kanto raštai buvo išspausdinti 30 tūkstančių tiražu ir viskas išpirkta…. Įsivaizduoju, kad skaitė gal kokie šeši žmonės – juk Kantas beveik neįkandamas. Žiūrint iš šalies – beveik taip ir aš žiūrėjau – Lietuva turėjo įdomų pogrindinį judėjimą, čia buvo daugiau pogrindžio leidinių (skaičiuojant vienam gyventojui) nei bet kurioje kitoje tarybinėje respublikoje. Aktyvus disidentinis judėjimas – buvo nuteistų disidentų, veikė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, Helsinkio grupė… Bet šiame pogrindžio judėjime visai nebuvo intelektualų. Pavyzdžiui, disidentai, nuėję prašyti pogrindžio spaudai teksto pas pažangesnį intelektualą, išgirsdavo: „Negaliu, atpažins mano braižą…“ Kai čia, Vilniuje, už Katalikų kronikos platinimą buvo teisiamas S. Kovaliovas, atvyko S. Sacharovas, kai kurie kiti kitaminčiai iš Maskvos – stengėsi patekti į teismo salę. Kai lietuviai disidentai buvo teisiami, nė vienas Lietuvos inteligentas neatėjo parodyti solidarumo. Arba tos kalbos apie „rašymą į stalčių“ – atėjo 1988-ieji, stalčiai buvo tušti. Bet, šiaip ar taip, 1987–1988 metais situacija pakito, inteligentai pradėjo eiti į viešumą, kalbėti. Įvyko man nesuprantamos metamorfozės. Pavyzdžiui, aiškiai atsimenu puikią istoriko Gedimino Rudžio kalbą dėl Molotovo-Ribentropo pakto; akimi permetęs serijos „Jaunųjų istorikų darbai“ sąsiuvinius žiūriu – jis rašė apie komjaunimą, buvo – gal ir šalia kitų sričių – komjaunimo specialistas. Kyla klausimas, kaip žmogus, kuris buvo pasirinkęs tokią sritį, kur visi atsakymai beveik aiškūs, staiga pradeda kitaip kalbėti. Manau, kad 1986–1988 metais turėjo įvykti lūžis, nebuvo taip, kad žmogus vienaip galvojo privačiame gyvenime, tik nieko nesakė, o kai išlaisvėjo, prabilo.
K. P. Nebent tik poezija paskutiniuoju sovietiniu dvidešimtmečiu galėjo pasakyti daugiau savo ezopine kalba. Reikšti idėjas buvo įmanoma tik savo butukų virtuvėse. Bandymų pritaikyti Ezopo kalbą filosofijai, literatūrologijai, pagaliau prozai taip pat būta, tačiau jie nepuoselėjo intelektualinės kultūros, greičiau – atvirkščiai.
K. G. Bet ar buvo mėginama? Pavyzdžiui, A. Zalatorius, kai lankėsi išeivijoje, rodos, 1988-aisiais, dar Sąjūdžiui neprasidėjus, kalbėdamas apie vieną J. Apučio apsakymą pasakė: „Čia gal pasakyta ne visa tiesa, bet nėra nė lašo melo“, tai jis minėjo kaip išimtį, o ne normą.
E. A. Kadangi, matyt, nepretenduojame savo pokalbyje atrakinti visų durų vienu raktu, kyla pavojus, kalbant apie antisovietinę energiją, vaizdinius, poeziją, sutapatinti tai su intelektualine kultūra, tačiau mes esame tik intelektualinės kultūros prieigose. Intelektualinė kultūra reikalauja mąstyti idėjas ir tikrovę tiesiai – ji be rašto kultūros negali egzistuoti, o mūsų visi intelektualumai nutekėjo begeriant šnapsą virtuvėje… Mes beveik nieko nepalikome rašto pavidalu, šaltiniais, kuriuos vėliau būtų galima tyrinėti. Mes galime kalbėti apie antisovietinę energiją, laisvėjimą, bet be intelektualinio antstato, be idėjų, žiūrint toli į priekį, svarstymo. Bet 1988-ųjų lūžyje reikia pastebėti – be atskirų kultūrinėje spaudoje prasimušančių tekstų – „Sietyną“, pradedantį visiškai nepriklausomą naują spaudą, o joje jau aiškiai matėsi intelektualinio turinio tekstai, tik dauguma jų – nukreipti į sovietizmo kritiką, sovietinės sistemos ir mentaliteto atpažinimą; toliau galime eiti iki „Šėpos“ teatro satyrų… Lietuvių intelektualinis potencialas, koks jis buvo sukauptas, stipriai išsirutuliojo sovietizmo, to, nuo ko mes vaduojamės, kritikai – tai ir didžiausias intelektualų nuopelnas. Kokių nors ateities perspektyvų – konstitucinės santvarkos, mūsų valstybinio statinio formos, visuomenės laisvių ir žmogaus teisių ir pan. – tekstuose beveik nepalikome.
A. S. Bet juk taip ir turėjo būti. Kaip galima kalbėti apie perspektyvą, nesukritikavus buvusios situacijos. O grįžtant prie to, ką sakė Kęstutis Girnius – nenorėčiau sutikti, kad žmogus, galvojęs vienaip, tam tikru metu pradėjo galvoti kitaip. Man rodos, judesys buvo asimetriškas: užspaustos po šluota pelės slapukavo, rašė apie komjaunimą ir dar velniai žino apie ką, o kai pasidarė įmanoma, pradėjo kalbėti tai, ką iš tiesų manė. Žinoma, buvo tokių, kurie galvojo taip, kaip rašė, bet tai visiška mažuma – tie principingi, tokie kaip Burokevičius ir keli kiti komunizmo gynėjai.
K. N. Tie, kurie rašė, kaip galvojo, iš tikrųjų visai negalvojo…
A. S. Burokevičius buvo katedros vedėjas, sociologiškai kalbant – intelektualas.
K. G. 1944 m. rudenį bene visi prancūzai sakė: „Buvome rezistencijoje.“ Netgi toks Sartre’as, kuris vokiečių laikais skelbė savo darbus, statė pjeses teatruose, vaizdavosi dideliu rezistentu. Jo draugai jį gynė sakydami – jis praktikavęs „atvirą slaptumą“… Reikia labai skeptiškai vertinti tokius impresionistiškus pasakojimus. Jei gana atvirai žiūrima į tai, kas vyko Lietuvoje 1940–1941 m. – pripažįstama, kad buvo blogų dalykų padaryta, tai laikotarpis tarp 1970 ir 1990 m. vertinamas pro apologijos prizmę.
A. S. Taip, dabar kone visi skelbiasi rezistentais. Tačiau kas galėtų būti atsvara tam, ką pavadinai impresionizmu? Kultūros istorikas, nagrinėdamas tekstus, nelengvai supras, ar tai buvo tikros žmogaus pažiūros, ar ne. Tačiau gyva patirtis smarkiai koreguoja žinojimą. Tiesiog supranti, kaip tada iš tiesų buvo.
E. A. Vis dėlto mes neturim maišyti intelektualinės kultūros raidos klausimų su visa antisovietine ar prosovietine rezistencija – ne bet kokios atminties formos laikytinos intelektualiniu procesu. Laikyčiausi intelektualinės kultūros apibrėžimo – tai visuomenės tik didžiųjų idėjų kritikos, ginčų ir pan. plotmė. Net jei intelektualai tokiais savęs nevadina, o yra atpažįstami ir apšaukiami iš išorės, galime teigti, kad intelektualinės kultūros par excellence iki 1990 m. turime tik vos vos pastebimus požymius. Jei virtuvėse kalbėdavome ir rimtus dalykus, deja, intelektualine kultūra laikytina tik tai, ką galėjome viešai išreikšti – o beveik nieko neišreiškėme. Dėl to geriau kreipti pokalbį į išeiviją, kuri iš tikrųjų atliko vienintelį intelektualinio turinio kūrimo ateičiai darbą.
K. N. Ne visai sutikčiau, kad intelektualai yra tik tekstų rašytojai. Skaitymas irgi yra intelektualinis darbas. Rašėm tiek, kiek galėjom parašyti, bet patys nuėjome intelektinio pažinimo kelią. Tarkim, Arūno Sverdiolo knygoje „Kultūros filosofija Lietuvoje“ (1983) nieko nerašoma apie rezistenciją, bet pati minties pateikimo forma yra rezistencinė. Aš pats turėjau iliuzijų, tikėjau socializmu „žmogišku veidu“ iki pat 1968 metų. Mano mąstymą veikė ir išeivijos intelektualai, kurių darbai pasiekdavo. Intelektualai brendo tuo laiku ir atėjo subrendę, kai prasiveržė Dainuojanti revoliucija. Tam brendimui nemažą vaidmenį turėjo abiejų sparnų išeivija. Pradžioje iškėlęs Santarą-Šviesą, jokiu būdu nenuneigiu kito, katalikiško, sparno. Jie ten tarpusavyje įnirtingai ginčijosi, bet tai nesvarbu – Nepriklausomybės klausimu skirtingomis taktikomis siekta to paties. O tarp Lietuvos intelektualų plito ir A. Maceinos, ir V. Kavolio darbai, svarbus buvo ir Santaros-Šviesos atsigręžimas „veidu į Lietuvą“, prisiimant „krepšininkų“ (kaip sakė L. Mockūnas) misiją – krepšiais vežta literatūra. Nemažai ir aš jos gavau, ir tai esmingai paveikė mano intelektualinę biografiją.
K. G. Grįšiu prie „Sietyno“… Manau, ir jame buvo kritikuojama sovietinė santvarka – vieną kartą reikėjo viešai pasakyti, kad visa tai melas. Bet jame buvo ir ta dalis, pavadinta „Tąsa“ – grąžinami išeivijos tekstai, kurie galbūt nebuvo prieinami; jų priminimas, tęstinumo pabrėžimas buvo labai reikšmingas. V. Daunio almanachas „Veidai“ buvo leidžiamas iš dalies oficialiai. O „Sietynas“ kategoriškai apsisprendė būti „anapus cenzūros“.
K. N. Tai jau buvo 1988-ieji…
K. G. Tas tiesos kalbėjimas apie sovietinę sistemą buvo svarbus. Tarkim, Molotovo-Ribentropo paktą išeivijoje visi žinojo, bet Lietuvai reikėjo apie tai pasakyti. Ir daugiau buvo tokių „senų tiesų“, kurios turėjo būti viešai išsakomos ir kurias galėjo pasakyti tik inteligentai. Kūrybinis tiesos sakymo proveržis buvo svarbus mobilizacine prasme.
K. P. Kalbame bendrai apie intelektualinę kultūrą, bet kaip manote – kiek žmonių Lietuvoje, tarkim, 1986-aisiais, atėjus į valdžią Gorbačiovui, tikėjo valstybės atkūrimo galimybe, kiek sąmoningai buvo apsisprendę jos siekti? Sąjūdis, keldamas savo reikalavimus tuometinei valdžiai, man regis, ėjo paskui Laisvės lygą. Reikalavimams kelti nereikėjo didelio intelektualinio potencialo, jo reikėjo renkantis taktinius veiksmus, o vėliau – kuriant Konstituciją, valstybės įstatymus, įtvirtinant Lietuvos valstybę pasaulyje…
E. A. Sutinku su tuo, ką sakė Arūnas. Išties permainos vyko labai greit. O tai, kas buvo akumuliuota intelektualinėje plotmėje ir galbūt išsaugota, jei ir ne stalčiuose, tai sąmonės užkaboriuose, iš virtuvių turėjo pereiti į viešumą – ir pirmiausia tai buvo kritika to pasaulio, nuo kurio mes bėgame. Visai masei mobilizuoti užteko pasakyti: turime apsispręsti būti laisvi, tada būsime pajėgūs kurti naują valstybę. Politinės programos lygmeniu to valstybinio mąstymo jau būta – kaip darysime visus atkūrimo judesius, pavyzdžiui, argumentai už rėmimąsi 1938-ųjų Konstitucija. Tai, ką šiandien galime prisiminti ir kas yra parašyta, liudija gana korektišką mąstymą ir tiesioginį ryšį su Vakarų patirtimi. V. Landsbergio klausiant apie tai, kaip Stasys Lozoraitis telefonu keitėsi patirtimi, kaip mes tai pritaikėme 1990-ųjų Kovo 11-osios išvakarėse, manau, būtų galima tuo didžiuotis. Bet tai nebuvo labai gilu, labai platu, regis, net neįėjo į madą lėtas, kantrus intelektualinis darbas samprotaujant, tarkim, apie išlikusio turto restituciją, žmogaus teises ar apie konstitucinę nuostatą, kad mūsų laisvėje viskas bus galima, ko įstatymas nedraudžia…
A. S. Kaip jau sakyta – galvos nebuvo ir jos nereikėjo. Tai pirmiausia buvo emocinis, sąžinės perversmas, tikrai ne intelekto. Buvo svarbu išgirsti viešai – net ir banalybes, visiems žinomus dalykus. Kai A. Juozaitis pirmąkart pilnoje salėje pasakė apie „trypiantį okupanto batą“ – tai buvo neįtikėtino intensyvumo žodžiai, nors juk visi tai žinojo. Bet visi ar beveik visi tylėjo. Išviešinimas net elementarių dalykų tuomet buvo svarbesnis už bet kokius intelektualinius projektus. Manau, apie valstybę pradžioje niekas negalvojo – iš pradžių buvo Persitvarkymo sąjūdis… Bet transformuojantis perestroikai, žiūrint ne toli į priekį, o atsižvelgiant į akimirką: kas jau galima ir stumiant tai, kas galima, pamažu įsidrąsinant, be jokio ypatingo projekto viskas ir judėjo pirmyn. Tai buvo valios, o ne galvojimo reikalas.
K. G. Manau, kad vėlyvaisiais sovietiniais metais ši santvarka žmonėms buvo jau gerokai įgrisusi – kokiam sveikam žmogui priimtina, kad tau, suaugusiam, smulkmeniškai nurodinėja, ką turi daryti? Bet kiek žmonių mąstė, kad Lietuva gali būti laisva? Man susidaro įspūdis, gal ir klaidingas, kad sovietams bent iš dalies pasisekė sukurti tokį etnokultūrinį tautiškumą be politinio lygmens. Politinis lygmuo atsirado po 1986-ųjų – ne visų žmonių sąmonėje, bet bent jau kai kurių. Kai A. Terleckas tuomet sakė: ko jūs žaidžiate, reikia iškart galvoti apie Nepriklausomybę – daug kam tai buvo gana svetima. O kalbant apie tai, kad nebuvo mąstyta apie restituciją ir panašius dalykus, matyčiau skirtumą tarp techninės inteligentijos ir, sakykim, kūrybinės. Juk matėm, kaip avyžiai, kubiliai (rektorius) pateko į Seimą, jie nesusigaudė tuose įstatymų rašymo smulkmeniškuose reikaluose. Manau, S. Geda puikiai suprato savo gebėjimus. Kai išrinktas į Liaudies deputatų tarybą turėjo rinktis – ar važiuoti į Maskvą, ar sutikti atvykstantį Brazdžionį, jis nutarė su Brazdžioniu keliauti po Lietuvą… Man patiko, kad jis suprato, ką gali padaryti – kad savo kalbomis mitinguose prisidėjo prie tautinio atgimimo, o tiesioginei politikai suvokė neturįs talento ir pasitraukė.
A. S. Tarybų valdžia buvo įgrisusi jau gerokai anksčiau – prieš dešimtmetį ar du, tikrai nė kiek ne mažiau nei 1988-aisiais. Ne pradėta kitaip galvoti, bet išdrįsta. Pakartosiu: tai buvo ne intelekto, o valios, drąsos klausimas – ar bijai tarybų valdžios, o ne tai, ką tu apie ją galvoji ir ar turi kitokį Lietuvos valstybingumo projektą. Šiuo atveju Antanas Terleckas, nebūdamas joks intelektualas, buvo svarbesnė figūra – tokių žmonių dėka viskas pajudėjo į priekį.
K. G. Lyg ir pasitvirtina Brazausko tezė: Lietuvos komunistų partijoje buvo 97% patriotų ir 3% – komunistų.
E. A. Vėl pritarčiau Arūnui: tos intelektualinės galvos visai revoliucinei bangai per daug ir nereikėjo.
A. S. Paskui vienu momentu staiga prireikė…
E. A. Paskui prireikė – kūrėsi mūsų tautos atstovybė, kuriai reikėjo nuo metaforų pereiti prie gebėjimo leisti įstatymus. Ir niekas nieko nekaltina: tos buvusios represinės sistemos pogrindyje, jos užkulisiuose negalėjo išsivystyti praktinio intelektualumo svarbiausieji bruožai. Metaforos, ezopinė kalba, pasaulio vaizdiniai poetinių nuojautų lygmeniu – tai mes turėjome, kaip vienas iš Rašytojų sąjungos žmonių tuomet sakė: „Mums reikia rūpintis vaizdžia įstatymų kalba…“
K. P. Man susidaro įspūdis, kad mūsų intelektualai, ypač humanitarai, nelabai buvo pasirengę dalyvauti valstybės atkūrimo darbe. Iš tų, kurie visiškai pasinėrė į šią veiklą ir iki šiol nuosekliai ją tęsia, liko gal tik Vytautas Landsbergis, beje, dar surandantis laiko rašyti knygas apie Čiurlionį ir groti jo muziką.
A. S. Bet ar įmanoma buvo tam pasiruošti? Kaip galėjai Tarybų Lietuvoje pasiruošti valdyti savą valstybę?
K. P. Aš kalbu jau apie valstybės kūrimo etapą po Kovo 11-osios. Į Atkuriamąjį Seimą atėjo bent penki mano kolegos rašytojai – atėjo, pabuvo ir išėjo. Vėliau seimuose jų buvo dar mažiau. Jie nebuvo nusiteikę imtis politikos, nes, matyt, buvo prisirišę prie savo kūrybos. Manau, tą patį galima pasakyti ir apie kitus humanitarus iš akademinio pasaulio.
A. S. Kai buvo didžiulio svaigulio metas, intelektualai išėjo į visuomenės areną ir atliko savo vaidmenį. Normalus dalykas, kad jie nenorėjo ar negalėjo likti politikoje. Kas sukūrė liberalų partiją? Vytautas Radžvilas, Aleksandras Dobryninas, Arvydas Šliogeris – žmonės, tada supratę, jog tai reikalinga. Paskui prasidėjo visai kitas laikotarpis, atsirado visai kitokie žmonės, intelektualams valdžioje vietos nebeliko ir dabar nebėra. Valdyti – ne intelektualų uždavinys.
E. A. Dar replikuočiau dėl opinijos. Emocijomis grįsto pakilimo metu tarsi netrūko intelektualų, kurie būtų ėmę visiška „proza“ interpretuoti būsimus valstybinio statinio konstruktus. Bet viešoji opinija nebuvo pasiruošusi ramiai diskutuoti klausimų, kai nebuvo tiesiog pritariama ar agituojama. Iš kairiųjų intelektualų, panašių į Vincą Trumpą, ateina kalbėjimas: intelektualų uždavinys – ne tiek pačiam dalyvauti galios struktūroje, kiek atlikti konstruktyvią visuomenės, politikos, kultūros kritiką, ir šiais pozityviais pastebėjimais tada gali remtis vykdantys politinį procesą. Jei tuomet kas iš mūsų atlikdavo tokius intelektualinės kritikos judesius, tie buvo baisesni už baisius. Ir tai intelektualus nukreipė iš normalaus kelio į isteriškus, apokaliptinius, fantasmagoriškus stilistinius viražus. Intelektualai užsiėmė kritika gana žiauriai – iki dabar. O, iš kitos pusės, apsišvietusių žmonių, norinčių ramių analitinių tekstų, buvo ne taip daug.
A. S. Prie tavo replikų apie praeitį aš vis prirašau esamąjį laiką – ir dabar tas pats. Šitam socialiniam organizmui vis dar nereikia ar jau vėl nebereikia smegenų: jokio ekspertinio žinojimo, jokių teorinių samprotavimų. Reikia primityvaus moralizavimo – šitaip suprantamas intelektualo uždavinys ir šito pasigendama masinės komunikacijos priemonėse.
K. G. Tai yra ne tik Lietuvoje. Amerikoje respublikonų partijos kalbėjimo lygis pasidarė labai primityvus. Bet mes kalbame apie intelektualus taip, lyg tai būtų kokia vieninga klasė. Prisiminkim tokį reiškinį kaip LAF’as – Lietuvos ateities forumas. Turėjau pristatyti naujausią Landsbergio knygą ir joje perskaičiau LAF’o kreipimąsi 1990-ųjų gruodį: „Nepriklausomybės įtvirtinimui padėtume, jei savo politikos strategiją susietume su konstruktyviu nauju Nepriklausomų valstybių sandraugos kūrimu“, konkrečiai – buvo siūloma „plačios koalicijos pagrindu“ sukurti derybų su TSRS delegaciją… Taigi gal trys savaitės prieš Sausio įvykius – atviras tekstas, kviečiantis daugiau ar mažiau pasilikti sovietijoje. Buvo tie ir buvo Piliečių chartija – kaip atsakas… Tad nebuvo vienybės net jau turint savo valstybę, būta ir gana radikalių pasiūlymų – taip pat iš inteligentų.
A. S. Labai galimas dalykas, kad čia yra ir nesimpatiškų dalykų. Bet neturėtume to demonizuoti. Jei pripažįstame laisvų svarstymų erdvę, tai ir tokią poziciją reikia laikyti tam tikru intelektualiniu projektu, o ne „išdavyste”.
E. A. Man regis, viena šio mūsų pokalbio intrigų buvo išeivijos intelektualinio potencialo ir vaisių pergabenimas revoliucijos metais čia ir panaudojimas Lietuvos statybos reikalams. Grįžčiau prie pirminių tezių ir teigčiau, kad tada, kai natūraliam intelektualiniam vystymuisi sovietinėje Lietuvoje nebuvo pakankamai sąlygų, išeivija, tai puikiai atpažindama ir neturėdama, kur praktiškai veikti Lietuvos valstybės labui, smarkiai susikoncentravo į intelektualinius uždavinius. Paimkim „Aidus“ – jų turinys dešimtmečiais buvo kreipiamas į tai, kas dabar yra lietuvybė pasaulyje, kas yra Lietuva už geležinės uždangos, ką galim praktiško prasimanyti, jei nušvis ta aušra… Perverskim tą žurnalą ir pamatysim, kiek ten buvo praktinių galimos ateities uždavinių apmąstymų. Paimkim pirmą londoniškę „Santarvę“, kuri iš liberalių pozicijų galėjo šalia „Aidų” vystyti intelektinį darbą. Vėliau – „Metmenys“, „Akiračiai“ ir kiti laikraščiai. Daugybė autorių! Pažiūrėkim, kaip intelektualas Greimas dėjosi prie Lietuvos atkūrimo reikalų! Vien jo skiltys „Literatūroje ir mene“ neprarado vertės. Tarkim, Greimo mintys dėl policentrinio Lietuvos kultūros ir intelekto vystymo – kaip kolegijų tinklą kurti ne centriniuose miestuose… Palyginkit jo pastebėjimus su 1995 m. Norvegijos Mokslo tarybos ekspertizės dvitomiu – einama visai panašia kryptimi. Nelabai pasinaudota. Prisiminkim liberalių pažiūrų teisininko vakariečio Vinco Rastenio samprotavimus nuo pat 1960 m. apie galimą išlikusio ir neišlikusio turto restitucijos kelią. Tai esminiai klausimai. 1922 m. Krupavičiaus žemės reforma gebėjo sukurti visą naujos Lietuvos socialinį sluoksnį, ant kurio viskas rėmėsi. Mūsų restitucija, atrodo, išardė ir tuos pamatus, kuriuos galėjom turėti. Kavolio samprotavimai apie visuomenės rekonstrukciją – atpažinimas, kad išardžius visus prievartinės sovietinės socializacijos tinklus, Lietuvos laukia didžiausias socialinio suirimo ir privatizmo, egoizmo priepuolis. Visos tos idėjos ir dabar aktualios.
A. S. Aktualios, tik niekam nereikalingos.
E. A. Arba reikalingos tik sukarikatūrinti. Tai, ką šiandien galime paskaityti „Kultūros baruose“, didele dalimi yra pretenzingo neraštingumo dokumentai. Visai nesuvokiamas tas per 40 metų išeivijos sukurto produkto dydis. Tai noriu labai rimtai akcentuoti. Ten yra resursų, iš kurių mūsų bendras išmintingumas dar gali penėtis.
A. S. Kad neskanu, neįdomu niekas. Kokia argumentacija gali būti išklausyta dabar viešojoje erdvėje? Kam tas paveldas reikalingas, kas jo pasigenda ar ieško?
K. N. Egidijus paminėjo Greimą, vasario 27 d. kaip tik sukako 20 metų, kai jo nebėra. Ta dingstimi noriu pateikti keletą paliudijimų. Į tas politines nuostatas, kurios išreikštos Kęstučio Girniaus minėtame LAF’o kreipimesi, Greimas reagavo anksčiau – savo tekstu, kurį „Kultūros barai“ apvertė aukštyn kojom, jis kaip tik kreipėsi į Vakarų intelektualus lietuvius (Gimbutienę, Avižienį, Kliorę, Rabikauską, Adamkų, Mieželį), ragindamas aiškiai pasakyti, kad nereikalingi jokie „atsteigimai“: „Lietuvių tauta neturi teisės žiūrėti į praeitį, užsiiminėti naujų paminklų statyba, negali galvoti apie prisišliejimą prie Rusijos, kur jos lauktų tik dar didesnis neišbrendamas skurdas, o turi kurti savo ateitį.“ Greta to jis, žinoma, prognozavo, kas Lietuvos laukia po Dainuojančios revoliucijos: „Tačiau „dainuojančios revoliucijos“ sparčiu žingsniu žygiuojančiai tautai nebuvo tuo pat aiškiai pasakyta, kad jos siekta ir paskelbta nepriklausomybė žadėjo ilgam laikui tik prakaito ir ašarų laikus. Visiškas pramonės pertvarkymas: jos nacionalizacija, biurokratijos panaikinimas, naujos technologinės revoliucijos pravedimas – gali būti atliktas tiktai dešimtmečių ir šimtų tūkstančių bedarbių sąskaita. Žemės ūkio, vis labiau verčiamo senelių prieglauda, produktyvi rekonstrukcija, krašto pavertimas žydinčiais sodais ir žaliuojančiais laukais reikalaus kitų tūkstančių aukų“. Turbūt po metų jis perdavė Landsbergiui memorandumą – „Memoria Lietuvos prezidentui“, kuriame išdėstė savo europietišką viziją. Memorandumo tekstas nugulė į stalčių, bet žurnale „Baltos lankos“ 1997 m. Nr. 8 jį galima paskaityti.
E. A. 1992–1993 m., mums visiems čia galvojant, kad po trejų-penkerių metų pasieksim Vakarų materialinės kultūros lygį, Greimas perspėjo apie laukiančius didžiulius išbandymus.
K. G. Grįžtant prie Arūno pastebėjimo – nenoriu demonizuoti LAF’o, tik pastebėti: jei po Nepriklausomybės paskelbimo buvo nemažai žmonių, svajojančių apie Nepriklausomų valstybių sandraugą, vadinasi, valstybingumas nebuvo visų persmelkęs.
K. N. Nemanyčiau, kad ši frazė išreiškia viso LAF’o poziciją, tai buvo gana marga publika.
K. P. Retkarčiais pasigirsta nuomonė, kad lietuvių intelektualai, išrinkti į Atkuriamąjį Seimą, atidavė valstybę posovietinei nomenklatūrai, todėl dabar kalti, kad ta valstybė tokia korumpuota ir biurokratinė. Man atrodo, kad jie valdžios, tad ir tos valstybės niekada ir neturėjo – nebent iki minėto Seimo paleidimo…
A. S. Viskas be galo poliarizuojama: viskas, kas į kairę, yra komunizmas ir mėginimas grąžinti Tarybų Sąjungą, kapituliacija. Dešinė kartu su ultradešine yra monopolizavusi patriotizmą. Taip poliarizuojant visiškai nebeįmanoma neutrali erdvė, kurioje galėtum galvoti vienaip ar kitaip, svarstyti, kritikuoti ir atsakyti į kritiką. Keliamas tik vienas klausimas – kas ant kurio malūno pila vandenį? Poliarizacija vyksta emociniu ir, sakyčiau, alerginiu, o ne intelektualiniu pagrindu, užkirsdama kelią svarstymams. „Intelektualai atidavė valstybę!“ Kada jie tą valstybę turėjo?
K. G. Jie niekur jos ir negali turėti. Tik kitur yra truputį kitaip. Pavyzdžiui, Amerikoje ir kitur 80% parlamento narių yra advokatai ir verslininkai. Dauguma įstatymų reguliuoja ūkinį gyvenimą, jų kūrimui turi pažinti teisinę bazę, nusimanyti ekonomikoje. Atėjęs koks poetas ar filosofas to nepadarys. Tą ir reikia pabrėžti: inteligentai niekad neturėjo valstybės savo rankose, o jei ir turėtų, nežinotų, ką su ja daryti.
A. S. Bet Vakarų visuomenėse yra dalykų, kuriuos daugmaž visi pripažįsta savaime suprantamais, yra normatyvumo, ne tik teisinio, valstybinio, bet ir moralinio, sfera, dėl kurios neįmanoma ir nebereikia ginčytis, nes ją pripažįsta visi ar beveik visi. O Lietuvoje tos savaime suprantamybės nėra – ir ultrakairiosios, ir ultradešiniosios idėjos skelbiamos kaip rimtas dalykas. Dėl to visokios garliavos ir visokie puspročiai lenda į viešumą, o publika jaudinasi ir traktuoja tai rimtai. Kitur tokios šnekos iškart marginalizuoja, kompromituoja žmogų. Pas mus niekas nemarginalizuoja ir nekompromituoja, kad ir ką šnekėtum. Ir priešingai – gali būti dergiami garbingiausi Lietuvos žmonės. Jei pasipiktini, iš tavęs reikalaujama: „O tu argumentuok, įrodyk, kad tie žmonės garbingi…“ Kaip įprasta, taip kalba „kritikai“, kurie apie juos ničnieko neišmano ir nepajėgia perskaityti jų tekstų. Intelektualių tekstų.
K. G. Vienas respublikonų partijos kandidatas į prezidentus prieš kelerius metus aiškino, kad JAV pateko į šėtono taikiklį. Ultradešiniesiems sekasi tokiose valstybėse kaip Olandija, Švedija, Prancūzija, Suomija – ultradešinieji. „Tikrieji suomiai“, pavyzdžiui, laimėjo 20% balsų. Auga kažkoks sąmyšis.
K. N. Vadinasi, ne vien lietuviai intelektualai taip – visur intelektualai atidavinėja valdžią įvairioms šėtono jėgoms. O į Kornelijaus klausimą atsakyčiau taip, kaip ir jūs visi sakėte: tai, ko neturėjo, negalėjo atiduoti. Sovietinė nomenklatūra buvo gan išvešėjusi, turėjo raumenis ir technologiją, tad ir užėmė valdžią, nebuvo lygios jėgos. Bet dabar valdanti nomenklatūra nėra vien prosovietinė, ji – posovietinė. Nauja nomenklatūra gali būt susijusi ir su tautiškumu, eiti su bet kokiomis vėliavomis. Greimas jau anuomet šaipėsi: kam Lietuvoje reikia tiek partijų, būtų trys, tai būtų ir pozicijos aiškios.
K. G. Jei užregistruos Brazauskienės partiją, jų bus 40. Vis dėlto manau, Lietuvai buvo tragedija, kad socdemai-komunistai grįžo 1992 m. Nuo 1993 iki 2008 metų „senieji“ valdė dvylika metų. Visiškai kitaip buvo Estijoje. Ten daugelis gamyklų direktorių ir pan. buvo rusai, po Nepriklausomybės nemažai jų išvyko. Dėl įvairių priežasčių Estijoje labai greit jauni žmonės perėmė svarbiausius postus. Kadangi Lietuvos komunistų partija buvo lietuviškesnė negu Estijos ir Latvijos, vadovaujantys kadrai liko savo postuose.
K. N. Ji iš pat pradžių solidarizavosi su Sąjūdžiu.
K. G. Jie liko su savo galvosena, taip sovietinė nomenklatūra su savo augintiniais prisidėjo kuriant posovietinę nomenklatūrą.
A. S. Bet dabartinė mūsų nomenklatūra ir valdininkija anaiptol ne vien iš sovietinių laikų, tai ne vien tąsa to, kas buvo Tarybų Lietuvoje – tai naujas dalykas, labai dinamiškas, gyvybingas.
K. G. Valdininkija savo įgūdžius gavo iš senųjų.
A. S. Nemanau. Kai girdžiu: jauni mąstys kitaip – mane ima juokas. Jie lygiai tokie patys.
K. G. Jie išmoko. Noriu kontrastą su Estija pabrėžti: kai ten senosios nomenklatūros galia buvo palaužta, atėjo nauji žmonės ir bent iš dalies – naujos tradicijos.
A. S. Nenorėčiau su tuo sutikti. Man atrodo, vis stiprėja nauja, antrosios Lietuvos Respublikos nomenklatūra. Demokratija visą laiką pralaimi oligarchijai ir biurokratijai. Tai anaiptol ne vien prisiminimai iš praeities. Dabartinė nomenklatūra atsiranda naujai, iš dabartinių partijų.
K. G. Aš manau, kad atmintis Lietuvoje buvo perduota jauniems žmonėms, perėmę jie tai išvystė savu būdu. Estijoje tai buvo nutraukta, ir estai visai atžvilgiais lenkia Lietuvą.
A. S. Bet kokio žmogaus įstaigoje pasiteirauk, jis sakys – dabar popierių dešimt kartų daugiau negu buvo Tarybų Lietuvoje. Tai ne tęsinys, o naujas dalykas. Biurokratija yra tikroji Lietuvos santvarka, ją reikėtų apmąstyti taip pat, kaip Platonas ir Aristotelis apmąstė monarchiją, demokratiją ar oligarchiją. Dėl to nomenklatūra nežūsta, ji kuriasi vis nauja – tas pats „naujųjų bajorų“ komplektas cirkuliuoja iš vienos partijos į kitą, iš vienos valdžios įstaigos į kitą, atsiskyrę nuo visuomenės ir su ja nebesusimaišydami.
K. N. Tam tikras skirtumas nuo Estijos ir Latvijos yra. Lietuvos komunistų partijos politika buvo kitokia. Štai Latvijoje net ir kadrai buvo daugiausia atvažiavę iš Rusijos, CK posėdžiai vyko rusų kalba. Lietuvoje galbūt fiziškai į valdžią atėjo tie patys žmonės, bet atėjo ir naujų. Noriu priminti vieną Greimo utopiją – kad neatrodytų, jog aš jį miniu vien kaip pranašą. Tame laiško projekte jis džiaugėsi: „Mes didžiavomės stebėdami, kaip naujoji Lietuvos vyriausybė atstovaujama pavyzdingos, vakarietiškam stiliui atitinkančios trijulės intelektualo – prezidento, moters ekonomistės – ministrės pirmininkės ir išsilavinusio komunistų partijos lyderio.“ Matote, Greimas išsilavinusio inteligento vaidmenį priskiria Komunistų partijos lyderiui! Greimas gana nuosekliai gynė Landsbergį nuo LAF’o, sakė: „Šmeižtas, kad jis diktatorius – gal priešingai. Lietuvai reikia demokratiškos Cincinato diktatūros.“ Kaip Romoje V a. pr. Kr. nuo žagrės atėjo į valdžią Cincinatas, taip „nuo pianino“ atėjęs Landsbergis turi įvesti griežtą tvarką. Ši utopija turbūt buvo neįmanoma, už išsilavinusio komunisto buvo durys nomenklatūrai.
K. P. O ką dabar daryti, kad galva atsirastų, jei net jos niekam ir nereikia? Kokią vietą intelektualai dabar galėtų užimti visuomenėje, be savo tiesioginių darbų? Ar turėtų aktyviau dalyvauti politiniame gyvenime, kad jų idėjos pasiektų platesnę visuomenę?
K. G. Pesimistiškai žiūriu. Nežinau, kiek kartų Radžvilas ir Medalinskas kūrė naujus judėjimus, bet jie pasmerkti žlugti. Manau, tik partijos gali turėti tribūną. Gaila, Lietuvoje nėra kokio vadovaujančio intelektualaus žurnalo, kuris visus telktų. Geri tekstai čia išsklaidyti per 5–6 žurnalus.
K. N. Lietuvoje nėra intelektualinės žurnalistikos. Politiniai laikraščiai primena geltonąją spaudą. Lietuvoje apie užsienį, išskyrus Drungą, beveik niekas nekalba, tarsi tai neįdomu – tik kas ką pavogė.
A. S. Galva negali atsirasti, jei nėra reikalo.. Skeptiškai žiūrėčiau į projektus padaryti, sukurti kažkokį organą. Galvos, galvų nepasigendama, jų niekam nereikia. Publika (visuomene jos nepavadinčiau, visuomenės neturime) yra linkusi galvoti lėkštai, reaguoti emociškai, jaudintis. Turime keletą kvailų masinių laikraščių, kuriuose jokie bent kiek rimtesni klausimai nesvarstomi, nes esą skaitytojams neįdomu. Nėra vietų, kuriose intelektualas galėtų reikštis kaip intelektualas. Yra keli kultūros laikraštukai, kurių tiražai tokie maži (keli šimtai trimilijoniniam kraštui), kad jie nieko nepasiekia. Kas trukdo pakelti tiražą? Tai, kad jis paprasčiausiai nebus išpirktas. Jie kasdien gauna signalą: mums to nereikia, nespausdinkite, mes neskaitysime. Mūsų visuomenė yra mikrocefalinė. Idėjos toliau nesklinda, jei jos ir išreiškiamos uždarose vietose, tai platesnės sklaidos neturi. Daug kas jau antrą dešimtmetį kalba, kad reikėtų bent vieno padoraus laikraščio, žurnalo. Bet, kai nėra poreikio, projektavimas pasmerktas..
K. N. Išsakyčiau pesimistinį optimizmą – kaip Don Kichoto atveju. Reikia kovoti, nepaisant, kas ateis. Iš Greimo „Baltų lankų“ skilčių dar galiu paminėti, kaip jis mėgino daryti skirtumą tarp inteligentų ir intelektualų. „Inteligentija – tai sąvoka, priešinga tamsiai, prėskai liaudžiai. Ryškiausias inteligento pavyzdys man buvo 1939 metais Prienų nuovados viršininkas, kuris, pakviestas pas mano tėvus sulošti preferanso, atsakydavo sumušęs kulnimis: „Gerbiamoji ponia, visuomet prie pareigų.“ Vakarų intelektualas skiriasi nuo rusų inteligento ne tuo, kad būtų už pastarąjį „protingesnis“, bet kad jis jaučiasi moraliai angažuotas. Menininkas, mokslininkas, plunksnos žmogus – labiausiai rašytojas, jau vien dėl to, kad yra pripažintas, žinomas, yra atsakingas už tai, ką sako ir rašo, jo žodis atstovauja ne tik jam, bet ir skaitytojams, tiems, kurie juo patikėjo, ir visuomenė turi teisę pareikalauti iš jo ataskaitos. Jis yra tautos sąžinė, kuri kaip Cezario žmona, turi būti be priekaišto.“ Nežinau, ar rasim intelektualų be priekaištų – ypač tarp tų, kurie pradėjo savo biografiją sovietiniais laikais… Bet intelektualams kyla atsakomybės klausimas – turime reaguoti į tai, ką vadiname pilietine visuomene, reaguoti savo srityse, prisidėti prie to, kad ir kiti, sumušę kulnais, neatsakytų „Visada prie pareigų“, pasiruošę įvykdyti bet kokį užsakymą. Turime analizuoti situaciją ir reikšti savo įsitikinimus.
A. S. Pesimizmo neatsisakau. Bet reikia daryti tai, ką galima daryti. Mikrocefalijos sąlygomis kas belieka? Ogi veikti asmeniškai, visiškai mažutėse akelėse. Ten, kur yra, kas klauso, reikia kalbėti, kur yra, kas nori aptarinėti – reikia aptarinėti. Tokia individuali partizaninė taktika.
K. P. Tūkstančio li kelionė prasideda pirmu žingsniu, kaip sakė Konfucijus. Ačiū už pokalbį.

Sovietmečio Kaunas

Sovietmetis tęsėsi taip ilgai, jog negalime abejoti jo įtaka ir Kauno miestovaizdžiui. Architektų teigimu, labiausiai pasikeitė miesto pakraščiai, nes tuo metu iškilo Dainavos, Kalniečių, Eigulių, Šilainių mikrorajonai, tačiau nemažai pastatų įsispraudė ir pačiame centre – Naujamiestyje.
Šiandienos pasivaikščiojimą menamomis sovietmečio gatvėmis pradėsime nuo Geležinkelio stoties, kuri iškilo ankstyvuoju pokariu, todėl architektūroje galime aptikti net stalinistinės statybos – socrealizmo – bruožų. Vėliau keliausime Laisvės alėja ir jos netolimomis apylinkėmis – čia pastatai jau turi tuomet Vakaruose iš mados išėjusio, tačiau pas mus naujove tapusio tarptautinio modernizmo bruožų. „Nors socialistinė modernizmo interpretacija žmonių mintyse dažniausiai siejasi su minimaliai egzistencijai pritaikytais daugiabučiais, vadinamosiomis „chruščiovkėmis“, pasidairę po centrinę miesto dalį rasite ne tik pridygusių stačiakampių „dėžučių“. Šalia Geležinkelio stoties stovintis „Planetos“ kino teatras, „Baltijos“ viešbutis, „Buities“ buitinių prekių parduotuvė bei keletas kitų statinių byloja apie architektūrinės minties originalumo paieškas netgi prisitaikant prie skurdžių industrializuoto modernizmo medžiaginių ir technologinių galimybių“, – teigia Vaidas Petrulis.
Vėlyvasis sovietmetis tapo gerokai atviresnis ir atrado daug įvairesnių architektūros raiškos formų. Apžvelgsime didelius ir išraiškingus pastatus, kurių likimas susiklostė labai skirtingai.
Kad sovietmečio architektūra netaptų gąsdinančia pabaisa, kad galėtume išsaugoti vertingus net kontroversiškai vertinamo periodo paveldo objektus, į pasivaikščiojimą mus kviečia Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras (http://www.autc.lt), kuris informaciją renka ir saugo siekdamas mus bent kiek labiau išprusinti architektūros srityje. Perskaityti, ką pasakoja senieji pastatai, mums padės architektūros tyrinėtojai V. Petrulis, Kastytis Rudokas ir Tomas Petkevičius.
Kauno geležinkelio stotis (M. K. Čiurlionio g. 16)
Tokius pastatus kaip stotys ar oro uostai retai kada apžiūrime. Dažniausiai skubame į traukinį ar prie bilietų kasos, vėliau net laukdami paprastai sėdime įbedę akis į žurnalą, o nesidairome aplink. Tačiau dabar, kai Geležinkelio stotis sušvito po naujo, 2008 m. baigto remonto, jos interjero nepastebėti tiesiog neįmanoma.
Pastatas pradėtas statyti dar 1859 m. pavasarį kaip vadinamos antrosios klasės stotis. Kai tik startavo statybos, aplinkui ėmė kilti ir kiti pastatai – gamyklos, gyvenamieji namai statybininkams bei tarnautojams. Deja, per karą stotis buvo visiškai sugriauta, o 1953 m. iškilo naujas – stalinistinis jos variantas. Didžiausia Kauno geležinkelio stoties vertė – ankstyvajam sovietmečiui būdingas tūris. Jį sudaro centrinė dalis ir prie jos besišliejantys šoniniai fligeliai. Platūs ir išraiškingi centriniai laiptai, primenantys Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Kaune pjedestalą, nurodo reprezentacinę pastato dalį. Tačiau interjeras iš tiesų gana kuklus. Gal todėl senose nuotraukose, niūriame pokario asketizme taip išryškėja pastato stilius. Viduje galime pastebėti augalinių ornamentų dekorą, supaprastintas stačiakampes kolonas. Keista, čia nerandame tam laikotarpiui būdingų propagandinių politinės tematikos dekoro elementų. Tiesa, iš pradžių ant rūmų viršaus buvo pastatytas skulptoriaus Konstantino Bogdano diplominis darbas – iš betono pagaminta skulptūrinė dekoratyvinė grupė „Pramonė ir žemės ūkis“ – vyro ir moters figūros bei Lietuvos SSR herbas. Kompozicija nugriauta apie 1974-1975 m. ir jos vietoje atsirado gaublys, dar vėliau – sparnai, naudoti prieškario laikų geležinkelio emblemoje.
Kino teatras „Planeta“ (Vytauto pr. 6)
Kino teatrų architektūra – dar keblesnis dalykas. Čia svarbiausia kėdės ir ekranas – daugiau nieko iš jo ir nereikalaujama. Gal todėl taip dažnai sovietmečiu buvo naudojami pakartotiniai projektai, kuriuos architektai tik pritaikydavo konkrečiai vietai.
„Planetos“ kino teatras – taip pat būdingas XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusio modernių kino teatrų statybos bumo pavyzdys, jo projektą vietai pritaikė architektas Jonas Navakas. Prieš jį buvo „Saulė“ ir „Palydovas“ Šiauliuose, kartotinis V. Juršio projektuotas kino teatras Klaipėdoje, Panevėžyje ir Druskininkuose, „Vilnius“ ir „Lietuva“ Vilniuje bei daugybė kitų. Žinoma, originalių bruožų turėjo net kartotiniai projektai. Kino teatrai tuomet puoselėti kaip ir pats kino menas – didžiausias propagandos įrankis. Laikas bėgo, atsirado plačiaekraniai kino filmai, o paskui juos sekė ir kino teatrų architektūra. Pirmieji tokio pobūdžio buvo suprojektuoti 1960 m. Kaune. Tais pačiais metais vilijampoliečiai ir iš atokesnių mikrorajonų atvykusieji pamatė plačiaekranį kiną „Neringoje“. Lietuvos kino teatrai buvo gana kuklūs, jei lygintume su, pavyzdžiui, 1962 m. Maskvoje pastatyta „Rosija“, kurioje filmą vienu metu galėjo žiūrėti 2500 žiūrovų.
„Planeta“ turėjo 800 vietų ir gana modernią įrangą, kuri tokia išskirtinė mieste liko labai ilgą laiką. Na, gal tik „Romuva“ ir to paties architekto J. Navako 1972 m. suprojektuotas „Kaunas“ galėjo varžytis lygioje kovoje.
2006 m. dar mėginta salę renovuoti ir kovoti su prekybos centrų kino teatrais, bet „Cinamono“ patogumai palaužė senąsias „Planetos“ tradicijas. Ji virto visai nemodernia turgaviete. Ten buvus kino teatrą galime pajusti nebent iš keistai pasvirusių grindų, kuriomis koks nors nukritęs agurkas labai ilgai rieda.
Buitinių prekių parduotuvė „Buitis“ (Vytauto pr. 32)
„Buitis“ jau beprojektuojant buvo skirta avalynės prekybai, tik šiuo metu virto verslo centru.
Pastatas iškilo 1969 m. pagal Vytauto Dičiaus projektą, turėjusį daug architektui būdingų bruožų – racionalios architektūros ir minimalizmo tendencijų. Nežinia, kiek tuomet žmonėms reikėjo batų, tačiau pastatas – net keturių aukštų. Pirmasis „įgilintas“, kaip buvo įprasta parduotuvių pastatams, iškilusiems perimetrinio apstatymo vietose, kad būtų patogiau pėstiesiems ir automobiliams.
Fasadas – ištisos stiklo plokštės, kurioje šiek tiek ryškėja atitraukta laiptinės erdvė. Bet ne čia slypi šio pastato unikalumas ir modernumas. Svarbiausias yra pastato išdėstymas – kampu – taip, kaip susikerta dvi gatvės. Architektas sklypą panaudojo iki paskutinio centimetro. Vis dėlto pastatas ne šiaip pastatytas 45 laipsnių kampu, o vadinamąja „pjūklo“ formos fasado kompozicija, sudaryta iš besikartojančių stačiakampių tūrių. Tarsi lego figūros sugula jo pusė, atsukta į Bažnyčios (tuomet L. Giros) gatvę, ir labai žaismingai keičia šviesą bei šešėlius. Tačiau, pavyzdžiui, inžinieriui Feliksui Bielinskiui šis sumanymas visiškai nepatiko: „Neseniai Vytauto prospekte atsirado dar vienas neišraiškingas, ypač iš Liudo Giros gatvės pusės, baldų parduotuvės pramoninės išvaizdos pastatas.“ Mažas sklypas ir industriniai elementai architektūroje išties sunkiai suderinami…
„Buitis“, nutolusi nuo parduotuvės funkcijos, ėmė nykti, ypač nepriklausomybės laikais, todėl 2005 m. parengtas pastato konversijos į administracines patalpas projektas, kurio ėmėsi architektas Gintaras Kazakauskas. Iš pradžių manyta pastatą paaukštinti dviem aukštais, bet vėliau šio ketinimo atsisakyta. Gerokai padidintos langų angos Bažnyčios g. pusės fasade, nes čia dirbantiems biurų tarnautojams prireikė daugiau dienos šviesos, fasade atsirado chromatinių, ryškesnių spalvų, pirmas aukštas sulygintas su gretimu tarpukario gyvenamuoju pastatu iš Vytauto pr. pusės – stiklo dar padaugėjo. Architektas V. Dičius visus šiuos pakitimus stebėjo ir įvertino teigiamai.
Buvęs „Baltijos“ viešbutis (Vytauto pr. 71)
Dabar šio viešbučio kambariuose gyvena ir mokosi VDU studentai. Gali būti, jog po rekonstrukcijos gana jaukiai ir šiltai. Tačiau 1967 m. iškilęs „Baltijos“ viešbutis buvo pats moderniausias ir didžiausias funkcinio tipo objektas Kaune.
Sovietmečiu skaičiuota: jei mieste gyvena 300-400 tūkstančių gyventojų, viešbutyje turi tilpti 300-400 svečių. „Baltijoje“ galėjo apsistoti 330 žmonių. Na, tikriausiai daugiausia tikėtasi priimti atvykėlių, nes viešbutis visai netoli Geležinkelio ir Autobuso stočių. Vytauto (tuomet Lenino) prospektas apskritai buvo įrengtas moderniai, net futuristiškai, nes tapo savotiškais miesto vartais. Prisimenate priešais viešbutį parke įrengtą videotelefoną? Tai – savotiškas anų laikų „Skype’as“, kuriuo naudojantis buvo galima ne tik pasikalbėti, bet ir pasimatyti.
Tačiau F. Bielinskiui ir tai įspūdžio nepadarė. Jis manė, jog net dideli, išraiškingi pastatai nepadės padrikam planavimui. Anot inžinieriaus, kino teatrą „Planeta“ ir viešbutį „Baltija“ reikėjo sukeisti vietomis, tuomet atvykusieji iš stočių greitai pasiektų savo viešbutį, lagaminus būtų ne taip toli nešti, o vakare eidami į miesto centrą aplankytų kino teatrą.
Kritikuotas ir netolygus pastatų atitraukimas nuo gatvės. Tiesa, vėliau šis būdas įvertintas, nes Christopherio Alexanderio veikale „Pattern Language“ imtas traktuoti kaip aktyvi socialinė erdvė, paplitusi ir sovietiniuose miestuose, ir Vakaruose. Keista, kad skverelyje prie „Baltijos“ dabar matome ne tiek jau daug studentų.
Architektūrinė „Baltijos“ raiška reprezentuoja pirmąją modernistinę sovietinių viešbučių bangą, kuri atvilnijo iš pačios Maskvos. Nes jei palygintume Maskvos viešbutį „Jaunystė“ ir mūsų „Baltiją“ – panašumų neabejotinai atrastume. Tik mūsiškis pastatas itin funkcionalus, puošybos mažai. Abu juos sieja ta pati planavimo schema, ritmika, atitraukimas nuo „raudonos linijos“ ir į priekį išstumtas vienaaukštis rizalitas. Tiesa, architektai mano, jog kaunietiškasis variantas kiek subtilesnis, prie tarpukario „Darbo rūmų“ prišlieta viešbučio kavinė dekoruota akmens mūru, anksčiau puoštu kažkuo panašiu į metalinį Neptūną, pastatui suteikė tam tikro regioninio kolorito. Dabar čia įrengtos VDU auditorijos, septintame aukšte veikia meno galerija.
Kauno paveikslų galerija (Nepriklausomybės a. 12)
Štai taip greitai perėjome Vytauto prospektą, tad galėsime pailsėti nuo gatvės triukšmo. Tačiau prieš pasivaikščiodami Laisvės alėja ir ją kertančiomis gatvelėmis stabtelkime Nepriklausomybės aikštėje, kurioje dabar lankome Mykolo Žilinsko dailės galeriją (tuomet Paveikslų galerija). Laikas taip pat pasikeitė, nes kol kas paliekame stalinistinį „socrealizmą“ ir žengiame į modernesnius laikus.
Laisvės alėja visada pasižymėjo gana griežta perimetrinio užstatymo tradicija. Tačiau sovietmečiu atsirado „Merkurijus“, gyvenamasis daugiabutis (Laisvės al. 110), avangardinio modernizmo pastatas Gedimino g. 36, ir „raudonoji linija“ buvo pažeista. Prieš M. Žilinsko galeriją, atidarytą 1989 m., taip pat palikta atvira erdvė, bet tai greičiau vidinis kiemas nei praplatinta aikštės dalis.
„Nepriklausomybės aikštės perimetrą įrėminantys aklini ir griežti stačiakampiai tūriai, besilaikantys ant masyvių stulpų – nelyginant dorėninių kolonų, aiškiai byloja tiek monumentalumo siekį, tiek pretenzijas į amžinąsias architektūros vertybes. Nors iš paprastų formų „sudėliotas“ kompozicijos sprendimas vėlyvojo sovietmečio spaudoje kildinamas iš Le Corbusier istoriškumo sampratos, reikia pasakyti, pati kompozicija čia artimesnė klasikinei architektūrai: uždari, tvirti pastato kampai – tai istorinės architektūros solidžios estetikos garantas, kurio atsisakė modernistai“, – teigia Kastytis Rudokas. Panašių „monumentų“ galime aptikti ir JAV architektų kūrybinėse biografijose.
Tačiau svarbiausia šiame pastate – erdvė. Mums reikia išmokti žvelgti ne tik į pastatų sienas, bet ir į jų vietą kontekste.
Pagrindinis pastato akcentas – portikas – tarsi slepiasi už stačiakampių tūrių. Kad jį pasiektumėte, reikės dar paėjėti ir užlipti laiptais. Portikas, žinoma, modernizuotas – pakeistos jo proporcijos ir sudedamieji elementai. Architektūros tyrinėtojai tokį sprendimą grindžia „meno menui“ principu, nes, atrodo, kūrėjai siekė pastatyti tikrą meno šventovę, kuri išliktų ir ilgai saugotų amžinąsias vertybes. Taip pat nenorėta užgožti visai čia pat esančios Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios.
M. Žilinsko dailės galerijos pastatas – vienas svarbiausių sovietmečio Lietuvos apropriacinio postmodernizmo pavyzdžių, kuris veikia žmogaus sąmonę ne vienu kodu. Juos reikia perprasti ir prisijaukinti – kai kuriems praeiviams pradedant P. Mazūro skulptūra „Kūrėjas“, pasižyminčia akivaizdžiu apdarų stygiumi.
Nebaigtas „Respublikos“ („Inturisto“) viešbutis (Mindaugo pr. 38)
O dabar apie vaiduoklį…
Labai ilgai Kauno svečiai gyvendavo tik 1967 m. statytame „Baltijos“ viešbutyje, nes kitų didelių paprasčiausiai nebuvo. Tiesa, jau planuoti „Britanikos“ ir „Takiosios Neries“ viešbučiai, bet pastarajam savo eilės teko laukti dar du dešimtmečius. Žinote, ką reiškia toks Kauno vangumas? Tai, kad mes savo mieste neturime viešbučių-bokštų, kurie, išstypę virš kitų pastatų, styro Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje ir kitur. Kartais sąstingis miestui išeina į naudą, jei tik visai neužmiegama. Kaunas atsibudo 1985 m. ir pagal architekto Henriko Balčiūno projektą ėmėsi statyti „Inturistą“. Tai turėjo būti prabanga tviskantis 300 kambarių viešbutis su keletu restoranų ir barų, konferencijų salėmis ir net baseinu. Labai toli nuo dabarties… Nei „Britanika“, nei „Respublika“ taip ir nebuvo pastatyti. „Britanika“ liko projektuose ir architektų vizijose, o milžiniškas „Respublikos“ skeletas dabar gąsdina praeivius pačiame miesto centre.
Šiaip jau nepastatyto viešbučio architektūrą aptarti gana keblu. Tačiau jos tyrinėtojai žino bent jau tai, kas turėjo būti. Į priekį išstumtus rizalitus būtų puošę piramidės formos bokšteliai, kurie lyg aidas atkartotų ne taip toli stovinčio „Pergalės“ gyvenamojo namo bokštelius. Postmodernizmo bruožų turi ir įgilinto tūrio pusapskritės arkos formos langas.
„Bendrame Kauno miesto centro užstatymo kontekste šis viešbutis dėl savo horizontalios konfigūracijos aiškiai konfrontuoja su nusistovėjusia teritorijos tūrine erdvine kompozicija. Horizontalės įspūdis bandytas silpninti jau minėtais palyginti siaurais rizalitais“, – teigia tyrinėtojai. Tačiau nors maketuose rizalitai skaidomi vertikaliomis langų juostomis, realybėje matome horizontalias linijas.
Gaila, kad turėjęs būti pats moderniausias turizmo infrastruktūros pastatas dabar riogso mieste tarsi niekam nereikalingas patyčių objektas, kartkartėmis lyg didžiausia gėda dangstomas nuo užsieniečių akių visokiais reklaminiais plakatais. Jo dabar nei užbaigti, nei nugriauti beveik neįmanoma.
Tiltas į Nemuno salą (S. Daukanto g.)
Šis tiltas – tarsi pratęsta Daukanto gatvė, kuria galime pasiekti salą ir vandenį. Jam būdingos vėlyvojo modernizmo tendencijos – prabanga ir monumentalumas. Naudojami blizgaus metalo turėklai, originalūs šviestuvai, atraminė arka, dengta granitiniu tinku, dekoruota juodo marmuro intarpais. Vidinėje jos dalyje – dekoratyvūs metaliniai vamzdeliai. Tiltą laiko įtempti lynai. Kad atsiskleistų jo prabanga – platūs laiptai, blizgaus metalo turėklai, šviestuvai, dekoratyvūs marmuro intarpai – užtenka jį palyginti su kitais į salą vedančiais tiltais. Gal todėl šį tiltą taip pamėgę vestuvininkai, kabinantys savo širdis jungiančias spynas ir nešiojantys jaunąsias pro Gedimino stulpais puoštą arką į naujojo gyvenimo rojų.
Kažkada šis Algimanto Sprindžio kūrinys labai derėjo prie netoliese stūksojusio „Merkurijaus“, bet dabar, deja, liko vienišas. Kaip tikriausiai ir keletas tuomet besišypsojusių jaunųjų.
O dabar stabtelėkime pailsėti. Kol salos neokupavo urbanistika, ramiai suvalgyti sumuštinį prie tekančio vandens. Eskursiją pratęsime kitame „Tapatumo teritorijų“ priede.

Nacionalinė Dailės Galerija: “Moters Laikas. Skulptūra Ir Kinas”

Nacionalinėje dailės galerijoje 2017 m. gegužės 21 d. – rugsėjo 5 d. vyksta paroda “Moters laikas. Skulptūra ir kinas”.
Parodos kuratorės: Elona Lubytė ir Laima Kreivytė
Dokumentinių filmų programos sudarytoja – Živile Pipinytė
Parodos konsultantė – Giedrė Jankevičiūtė
Parodos architektė – Julija Reklaitė
Parodos kuratorių pranešimas spaudai:
„Moters laikas” – tai naujas žvilgsnis į XX a. moterį Lietuvos skulptūroje ir kine. Parodos atsiradimą paskatino išaugęs susidomėjimas moterų kūrybiškumu bei lyčių problematika mene ir pastarųjų metų socialinės ir politinės permainos, rodančios didėjantį moterų vaidmenį kultūroje ir valstybės gyvenime.
Skulptūra ir kinas pasirinktos kaip ideologiškai reikšmingos „laiko dvasią” įamžinančios meno rūšys. Akcentas nuo meninės raiškos plėtotės, kūrėjo individualybės atskleidimo perkeliamas į meno kūriniuose glūdinčių reikšmių atvėrimą, (de)konstravimą. Tai bandymas pažvelgti į moterį šiuolaikinio žiūrovo, o ne menininko ar kritiko žvilgsniu. Todėl šalia pripažintų Lietuvos skulptūros ir kino meistrų kūrybos atsiranda ir ties kičo riba balansuojančių darbų – tačiau visi jie yra savo meto moters gyvenimo dokumentai.
Kūrinių atranką lėmė siekis pristatyti sovietmečio moters viešus ir privačius vaidmenis, parodyti jų sąsajas su XX a. modernizacijos procesais. Juos pristatant pasirinktas ne linijinis, o kontrapunktinis, vienu metu plėtojantis kelias temas, pasakojimas, sutalpintas penkiuose „salynuose”: „Didvyrės ir herojės”, „Socialiniai kūnai”, „Privačios erdvės”, „Moteris-puošmena”, „Dekonstruota”. Nors dauguma kūrinių yra iš sovietinio laikotarpio, pasirinktos ir kelios svarbios ankstesnio laiko skulptūros, – tarnaujančios kaip vėliau plėtojamų temų istorinės nuorodos. Paroda eksponuojama Nacionalinės dailės galerijos pirmojo ir antrojo aukšto vestibiuliuose ir papildo jos nuolatinę ekspoziciją. Meninių programų požiūriu ji skyla į tris dalis: prologą (sąsajos su XX a. pradžia, tarpukariu), dėstymą (sovietmečio palikimas) ir epilogą (vėlyvojo sovietmečio modernizacijos procesai).
Parodos pavadinimą įkvėpė Julijos Kristevos esė „Moterų laikas”, kurioje ji moterų situaciją Europoje analizuoja tyrinėdama laiką: linijinį, ciklinį ir monumentalųjį. Linijinis laikas suvokiamas kaip istorinis, vyriškas. Ciklinis – kaip moteriškas, siejamas su biologinio ritmo kartojimusi. Monumentalųjį laiką Kristeva taip pat sieja su moteriškumu. Jis praplečia ciklinio laiko sampratą: ciklinis laikas yra „pasikartojimai”, o monumentalusis – „amžinybė”. Paroda nesiekia rekonstruoti moterų istorijos, o veikiau išanalizuoti „moters” – idėjos ir vaizdinio – kaitą. Moterį norima susieti su laiku, ne tik su erdve ar kūnu, kaip įprasta Vakarų filosofijoje. Šios parodos kontekste moteris yra laikmatis, o ne įvaizdis.

Viktoro Petkaus Netektis – Praradimas Ne Tik Lietuvai

Gegužės 1 dieną Lietuva neteko Viktoro Petkaus – jis mirė po sunkios ligos, eidamas 84-uosius metus.
V. Petkus – viena iš ryškiausių XX a. asmenybių, kaip ir Aleksandras Solženicynas, Andrejus Sacharovas, padariusių didžiulę įtaką buvusios SSSR ir daugelio Rytų Europos valstybių demokratijos raidai. Jis – vienas iš tų šviesuolių, kurie suimti, kalinami, kankinami kovojo už tiesos ir laisvės idealus. Jis visada tapatinosi su nepriklausoma Lietuvos valstybe, didžiavosi ja, tikėjo mūsų šalies ateitimi ir labai ją mylėjo.
V. Petkus gimė 1928 m. gegužės 30 d. Raseinių rajone. Sulaukęs vos šešiolikos, sovietinės valdžios buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti už vadovavimą Raseinių gimnazijos ateitininkų būreliui ir pateko į Šiaurės lagerius.
– Tada mes buvome optimistai, – pasakojo Viktoras. – Kai atgabeno į lagerį, buvome dar labai jauni. Man buvo berods šešiolika. Kai kurie Gulago senbuviai nuo bado jau nebesikėlė nuo narų, gulėjo sutinusiomis kojomis, tačiau drąsino mus: vaikinai, tik nepasiduokite! Mūsų grupėje buvo du medicinos studentai. Jie baugščiai žvilgčiojo į gulinčiuosius ir stebėjosi: šie net trijų dienų nebeištvers, o mus drąsina…
Iš tikrųjų po trijų dienų jie mirė. Per naktį mirdavo po 40-60 žmonių…
Dar nebaigęs atlikti pirmosios bausmės, V. Petkus buvo vėl nuteistas, tačiau visų bausmių neatliko, nes po Stalino mirties buvo paleistas anksčiau laiko.
Grįžęs iš Gulago, baigė vakarinę vidurinę mokyklą. Laikė stojamuosius egzaminus ir mėgino stoti į Kauno kunigų seminariją, tačiau tam sutrukdė tuometinė valdžia. V. Petkus mėgino studijuoti lituanistiką Vilniaus universitete. Bet 1957 m. gruodį KGB jį susiejo su „inteligentų byla“, suėmė, teisė ir aštuoneriems metams ištrėmė į lagerį.
Į Vilnių V. Petkus grįžo 1965-ųjų gruodį. Mėgino stoti į universitetą, tačiau ir vėl susidūrė su sovietinės valdžios kliūtimis.
1975 m. V. Petkus įsteigė Lietuvos Helsinkio grupę, kuri pradėjo naują, viešą pasipriešinimo sovietiniam režimui kovą. Šią grupę sudarė rašytojas Tomas Venclova, kunigas Karolis Garuckas, rašytoja, buvusi Gulago kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė ir fizikas Eitanas Finkelšteinas.
1977-aisiais V. Petkus vėl suimtas ir nuteistas trejiems metams kalėjimo, septyneriems metams griežto režimo lagerio ir penkeriems metams tremties.
Apie V. Petkaus disidentinę veiklą netrukus sužinojo Vakarų demokratinis pasaulis. Viktoro vardą specialioje kalboje paminėjo JAV prezidentas D. Karteris, o senatorius Meinihanas paskelbė keletą dokumentų iš V. Petkaus bylos.
1988 m., kalėjimuose ir lageriuose praleidęs 25 gražiausius savo gyvenimo metus, visuomenei reikalaujant, V. Petkus paleistas iš tremties grįžo į Vilnių ir visa širdimi prisijungė prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Su bendraminčiais atkūrė Lietuvos krikščionių demokratų sąjungą, tapo jos pirmininku, tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ garbės nariu. Po metų kartu su grupe teisininkų, mokslininkų, rašytojų ir kultūros darbuotojų, vadovaudamasis tarptautinės teisės dokumentais, parengė ir paskelbė Lietuvos visuotinių žmogaus teisių deklaraciją. 1989 m. įsteigė Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociaciją ir tapo jos garbės pirmininku. Tais pačiais metais kartu su kitais buvusiais politiniais kaliniais įsteigė Lietuvos politinių kalinių sąjungą. www.bernardinai.lt
V. Petkus leido tautinės katalikiškos minties savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“, redagavo Krikščionių demokratų sąjungos žurnalą „Tėvynės sargas“, leido knygas. Veikaluose „Vilniaus Vyskupas kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis“, „Lietuvos dominikonai“, „Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje“ ir kt. jis siekė atskleisti Bažnyčios švietėjišką, kultūrinį darbą, jos indėlį steigiant mokyklas, skatinant pilietiškumą, patriotizmą ir dorovę. V. Petkus parengė ir išleido dvi solidžios knygos „Lietuvos Helsinkio grupė“ dalis, taip pat politinių kalinių laiškų rinkinį „Laiškai iš Intos“ bei daug kitų Lietuvos istorijai ir kultūrai vertingų leidinių.
1989 m. V. Petkus tapo Anglijos PEN klubo nariu. Įvertindama jo disidentinę veiklą, tarptautinė bendruomenė V. Petkų tris kartus nominavo Nobelio taikos premijai. 1992-ųjų rugsėjį Tarptautinis Kembridžo Biografų institutas paskelbė jį Metų žmogumi, o tų pačių metų spalį – 20-ojo amžiaus žmogumi.
Nepriklausomybės metais V. Petkus dirbo Seimo Žmogaus ir piliečių teisių bei tautybių reikalų patarėju, vėliau Vyriausybėje Valstybės konsultantu žmogaus ir piliečių teisių klausimais.
Tarsi nujausdamas artėjančią kelionę į amžinybę, 2010 m. V. Petkus padovanojo M. Romerio universitetui savo biblioteką – apie 5000 knygų ir savo rankraščių.
Už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei ir žmonijos gerovei V. Petkus apdovanotas kunigaikščio Gedimino ordinu, Vyčio kryžiumi, medaliais bei kitais Lietuvos Respublikos apdovanojimais.
V. Petkus tapo kovotojo už laisvę, žmogaus teises ir pasipriešinimo okupaciniam režimui simboliu. Įvertindamas ypatingą indėlį į diplomatiją ir tautų draugystę, Lietuvos Užsienio reikalų ministras A. Ažubalis apdovanojo V. Petkų garbės ženklu – Lietuvos diplomatijos žvaigžde. Jo indėlį į demokratijos vystymą pripažino ir kitos valstybės – už nuopelnus ginant visų tautų žmogaus teises Ukrainos Respublika apdovanojo V. Petkų Ukrainos Respublikos Nacionalinio Didvyrio ordinu, o už pastangas siekiant Baltijos šalių nepriklausomybės Estijos Prezidentas Tomas Hendrichas Ilvesas įteikė jam Marijos žemės kryžiaus 3-ojo laipsnio ordiną.
Prieš ketverius metus, mirus žymiam rusų rašytojui Aleksandrui Solženicynui, V. Petkus sakė, jog tai praradimas ne tik Rusijai, bet ir visam demokratiniam pasauliui.
Šiandien sakome mes: V. Petkaus netektis – tai praradimas ne tik Lietuvai, bet ir visoms teisingumo ir laisvės siekiančioms tautoms. Jo vardas visada bus siejamas su tiesa, dorove ir sąžine.
Nuoširdžiai užjaučiame V. Petkaus gimines, artimuosius, draugus ir bendražygius. Liūdime kartu su jais.
Lietuvos žmogaus teisių asociacija; Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija; Lietuvos Helsinkio grupė; Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija; Žmogaus teisių stebėjimo institutas; Asociacija „Gimtinės takas“; „Gervėčių klubas“; „Lietuvai pagražinti draugija“, Kunigas Edmundas Paulionis, Lietuvos Helsinkio grupės narys; Viktoro Petkaus paramos fondas.

Pivašiūnų Paradoksas: Žolinės Atlaidai Sovietmečiu

Žolinė – Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės, kurios švenčiamos kiekvienų metų rugpjūčio 15-ąją. Tai pati seniausia ir garbingiausia Švč. Mergelės Marijos šventė. Lietuvoje Žolinės atlaidų dominante yra tapusi Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Per atlaidus ši šventovė prie stebuklais garsėjančio Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo sukviečia minias maldininkų. Paradoksalu, kad būtent sovietmečio laikotarpiu lokalios reikšmės Pivašiūnų Žolinės atlaidai tapo nacionalinio lygmens piligriminiu objektu.
1944-1990 m., sovietų okupacijos periodu, valdžia stengėsi kuo įmanoma labiau mažinti Bažnyčios įtaką visuomenei, bandyta ją paversti ateistine. Kadangi atlaidai buvo viena iš tikėjimo raiškos formų, kuri sutraukdavo į vieną vietą daugybę žmonių, prieš atlaidus buvo vykdoma antireliginė propaganda. Nors buvo imtasi priemonių, kurios turėjo sumažinti Pivašiūnų Žolinės atlaiduose dalyvaujančių žmonių skaičių, tačiau tokie trukdymai turėjo tik trumpalaikį efektą – tradicijos vykti į atlaidus sugriauti nepavyko.
Iki pirmosios sovietinės okupacijos Pivašiūnų parapija daugiausia tikinčiųjų sulaukdavo švęsdama trejus atlaidus: Jonines, Žolines ir Šilines. Žolinės atlaidai nebuvo išskirtiniai šioje parapijoje. Nors atlaidų metu Pivašiūnuose buvo galima pamatyti ne tik vietinių gyventojų, Pivašiūnų atlaidai nebuvo tapę nacionalinės reikšmės piligriminiu objektu. Padėtis ėmė keistis sovietinės okupacijos metais. Viena iš priežasčių, kodėl sovietmečiu Pivašiūnų Žolinės atlaidai išgarsėjo, buvo tai, kad šie atlaidai sugebėjo išlaikyti savo tradicijas. Kaip ir prieš tai, šių atlaidų metu buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios, buvo šventinami žolynai, bažnyčia papuošiama vainikais, o šalia jos vykdavo mugė.
Prasidėjus antibažnytinei kampanijai ir suvaržius tikinčiųjų judėjimo laisvę, į Pivašiūnų atlaidus daugiausia susirinkdavo vietiniai gyventojai. Tačiau išliko maldininkų, kurie atkeliaudavo iš vakaro, ateidavo pėsti apie 10-15 km. Pasakojama, kad atlaidų išvakarėse visos sodybos būdavo užpildytos atkeliavusių maldininkų. Dažniausiai jie nakvodavo kluonuose ant šieno. ,,Iš vakaro juos vykti vertė tai, kad savų mašinų dar mažai kas turėjo, arkliai buvo atimti, o keleiviniai autobusai dar per Pivašiūnus nevažiuodavo“, – pasakojo Vytautas Vitunskas. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais dalis žmonių nepabijodavo atvažiuoti sunkvežimiais, dengtais brezentu, kuriuos pasisamdydavo iš kariškių. „Pilna mašina važiuodavo, kartais net iš vakaro, ir tik kitą dieną vakarop išvykdavo atgal“, – teigė Vitunskas.
Žmonių nepamirštą tradiciją vykti į atlaidus sovietinė valdžia stengėsi paaiškinti tuo, kad „daugelis žmonių anaiptol nebe dievą garbindami, o žemiškų linksmybių ieškodami į atlaidus atvyksta. […] Meldžiasi ar bent dedasi pamaldžiais tik tie, kurie į bažnyčios vidų įsmuko, likusieji gi niekaip negali atsiplėšti nuo žemiškųjų pergyvenimų ir gėrybių“ [1]. Be abejonės, viena iš priežasčių į atlaidus vykti tiek anksčiau, tiek ir dabar, yra susitikti su seniai nematytais pažįstamais ir giminėmis. Tačiau paklausinėjus Pivašiūnų gyventojų, dėl kokių priežasčių žmonės vykdavo į atlaidus sovietmečiu, visi svarbiausiu įvardijo religinį motyvą. „Anksčiau prie sovietų draudė, bet žmonės labiau tikėjo“ [2]. Įvairių draudimų metu pramoginiai atlaidų bruožai buvo nuslopinti, todėl žmones labiau traukė tie dalykai, kurių valdžios institucijos negalėjo visiškai kontroliuoti (kiekvieno asmeninė religinė savimonė ir pan.).
Atlaidų reikšmės kaita ir kunigas Černa
Vis dėlto patys svarbiausi Pivašiūnų parapijai buvo paskutinieji sovietinio režimo dešimtmečiai. Per šį laikotarpį bažnyčia iš lokalios šventovės tapo žinoma ne tik visoje Kaišiadorių vyskupijoje, bet ir plačiau. Taip pat ypač svarbūs 8-9 dešimtmečiai buvo Pivašiūnų parapijoje švenčiamiems Žolinių atlaidams, nes jie ėmė dominuoti šioje šventovėje.
Pivašiūnų parapijos ir joje švenčiamų Žolinės atlaidų pagyvėjimas pradėtas stipriau jausti nuo 1976 m., kai Pivašiūnų parapijos klebonu buvo paskirtas kunigas Antanas Černa. Nors tuo metu griežtai drausti bažnyčių remontai ir jokių leidimų ar medžiagų niekas neduodavo, naujasis Pivašiūnų klebonas ėmėsi slapta remontuoti bažnyčią. Jo rūpesčiu buvo iš pagrindų suremontuotas bažnyčios stogas, grindys, altoriai. Vėliau buvo tvarkyta koplytėlė ir klebonija bei šių statinių aplinka ir prieigos, pastatyti papildomi ūkiniai statiniai, būtini atlaidų dalyviams – svečiams priimti. Kunigas taip pat atnaujino liturginius reikmenis. Norėdamas paversti Pivašiūnų procesijas dar gražesnėmis, jis užsakė siūti naujas vėliavas ir drabužius. Jo klebonavimo laikais Pivašiūnų Žolinės atlaidų procesijos tapo gražiausiomis Kaišiadorių vyskupijoje.
Kunigas Černa rūpinosi ne tik procesijos dalyvių drabužiais, inventoriumi, pamaldų liturginiu ir estetiniu grožiu, bet mokėjo sudominti ir jaunimą, sukviesti jį į procesijas. Pats kunigas mano, kad kai kurie žmonės važiuodavo į Žolinės atlaidus vien tik procesijos pažiūrėti. Taip pat teigia, kad į tuometines Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmes susirinkdavo maždaug 15 tūkst. žmonių.
Žolinės atlaidai Pivašiūnuose Černos iniciatyva buvo pradėti švęsti tris dienas: šeštadienį, sekmadienį ir pačią rugpjūčio 15 dieną. Padėti laikyti šv. Mišias ir atlikti visus tikinčiųjų aptarnavimus atvažiuodavo kunigai iš kitų parapijų. Chorų, kurie giedotų per Žolines atlaidus, iš kitų parapijų kviestis nereikėdavo. Atvažiuodavo nebent Alytaus Angelų bažnyčios choras, tačiau dažniausiai giedodavo pats Pivašiūnų parapijos choras, nes klebono ir tuo metu dirbusio vargonininko Tado Stelionio iniciatyva buvo suburtas labai stiprus Pivašiūnų choras: apie 30 žmonių iš Kedonių, Junčionių, Eičiūnų, Skraičionių.
Taigi kunigas Černa buvo neeilinis klebonas Pivašiūnų parapijoje. Jo atlikti darbai bažnyčioje jaučiami dar ir dabar. Kunigo organizacinių gebėjimų dėka Pivašiūnų Žolinės atlaidai sutraukdavo vis daugiau žmonių ir tapo vis žinomesni, reprezentuojantys ne tik šią šventovę, bet pamažu ir Kaišiadorių vyskupiją.
Jaunimas iš Kauno
Didelę reikšmę Pivašiūnų Žolinės atlaidams turėjo apie 1978-1979 m. į Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmes atvykdavęs jaunimas iš Kauno. Jis buvo susibūręs aplink Petrašiūnų bažnyčią ir pasivadinęs eucharistiniais bičiuliais. Petrašiūnų vaikų ir jaunimo grupelė buvo vienas iš nedaugelio jaunimo sambūrių, „aktyviai dalyvavusių Bažnyčios ir Tėvynės gyvenime budinant tautą ir nepasiduodant ateizmui. Dėl to jie dažnai vykdavo į atlaidus ar kitas šventes kartu melstis ir gražiai linksmintis“[3].
Savo veikla jie skatino tėvus, jaunimą ir vaikus burtis ir aktyviai veikti Bažnyčios gyvenime. Į Pivašiūnus šis jaunimas iš Kauno buvo atvykęs tris ar keturis kartus. Atvažiuodavo autobusais, juos pastatydavo Lačionių miške (apie 3 kilometrai nuo Pivašiūnų) ir, paprašyti klebono Černos, ateidavo į Pivašiūnus ne būriu, bet po du, po vieną, kad nekiltų jokių įtarimų ir vietinė valdžia nieko nesuprastų. „Atėję į bažnyčią, išsirikiuodavo ir eidavo aplink altorių keliais, tris rožančiaus dalis apeidavo keliais kalbėdami. Kada prasidėdavo šv. Mišios, jie visi išsiskirstydavo po bažnyčią, o jų vadovei intonavus giesmę, užgiedodavo. […] Nors nesudėtingos giesmės buvo, bet, kad iškilmingiau skambėtų, būdavo susiskirstę balsais. Taip pat, kad visi žmonės galėtų prie jų prisijungti, jiems išdalindavo tokius bukletus, kuriuose būdavo surašytos giesmės, kurias jie giedodavo.“[4]
Toks didelis eucharistijos bičiulių pamaldumas padarė labai didelę įtaką Pivašiūnų jaunimui. Po jų pasirodymo Pivašiūnuose vietinis jaunimas be didelių klebono pastangų ir prašymų aktyviai pradėjo dalyvauti Žolinės atlaiduose ir per juos vykstančiose procesijose. Eucharistijos bičiulių dalyvavimas Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėse pagyvino Pivašiūnų Žolinės atlaidus, parodė, kad jaunimas nepamiršo tikėjimo.
Dar viena priežastis, kodėl per Žolinės atlaidus Pivašiūnuose padaugėjo žmonių, sietina su 1970 m. atsiradusiais autobusų maršrutais Vilnius-Alytus, kurie vedė per Pivašiūnus. Liudininkų teigimu, į atlaidus atvažiuodavo pilni autobusai. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad bėgant laikui, keitėsi ir transporto priemonės. Daugėjo individualių automobilių, o tai sudarė sąlygas atvykti žmonėms iš tolimesnių apylinkių: „Dabar į Pivašiūnus atvažiuoja daug žmonių. Suvažiuoja autobusais, lengvomis mašinomis, laukai mirga nuo jų spalvų, vietoj arklių žvengimo girdisi mašinų burzgimas“[5]. Be to, pasitaikydavo atvejų, kai žmonės nepabijodavo ir atvykdavo valstybiniu transportu: „Buvo naudojamas ne tik individualus transportas, bet ir valstybinis. Užfiksuoti atvejai, kad į šventę atvyko iš „Galiūno“ kolūkio dvi mašinos. Dvi mašinos iš Butrimonių kolūkio, viena iš kolūkio „Dainava“, viena iš rajono kultūros skyriaus, viena iš „Geležinkelių konstrukcijų“[6]. Taigi dėl pagerėjusio susisiekimo su Pivašiūnų parapija į joje švenčiamus Žolinės atlaidus nuo 8 dešimtmečio pradžios ėmė susirinkti vis daugiau žmonių.
Vyskupo Sladkevičiaus sugrįžimas
Nepaprastai svarbus įvykis tiek Pivašiūnų parapijai, tiek visai Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje įvyko 1982 m. birželį, kai paaiškėjo, kad sovietinė valdžia po dvidešimt trejų metų tremties leidžia sugrįžti į Kaišiadorių vyskupiją ir užimti vyskupo sostą Vincentui Sladkevičiui. Vyskupo ingresas buvo viena iš didžiausių Lietuvos Katalikų Bažnyčios pergalių sovietmečio laikotarpiu.
Labai svarbus šio vyskupo sugrįžimas buvo ir Pivašiūnų parapijai, nes tik sugrįžęs iš tremties Sladkevičius ypač daug dėmesio skyrė Pivašiūnų šventovei. Per iškilmingas maldas grįžimo iš tremties proga jis kreipėsi per pamokslą į vyskupijos kunigus, kviesdamas Pivašiūnus paversti Kaišiadorių vyskupijos Šiluva. Tų pačių metų rugpjūčio 15 d., per Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmes, jis pats atvyko į Pivašiūnus. Valdžios atstovų teigimu, vyskupas Žolinės atlaidus Pivašiūnuose mėgino paversti masiniu tikinčiųjų piligrimystės objektu ir taip sukurti „naująją šventąją vietą“[7].
Religinėje šventėje dalyvavo dešimt kunigų, kurie atvyko į Pivašiūnus iš artimiausių parapijų. Po pamokslo ėjo procesija, kurioje dalyvavo kunigai, vyskupas, merginos tautiniais rūbais, buvo nešama religinė atributika. Procesijoje dalyvavo labai daug jaunimo, kurio didelė dalis buvo Pivašiūnų vidurinės mokyklos moksleiviai. Šventės pabaigoje kalbėjo vyskupas Sladkevičius. Jis padėkojo už širdingą priėmimą ir kalbėjo apie savo 25 m. trukusį pašalinimą iš pareigų.
LSSR KGB Alytaus miesto poskyrio pažymoje minima, kad nurodytoje šventėje dalyvavo apie 5 tūkst. žmonių[8], tačiau tuo galima abejoti, nes tuometiniai Žolinės atlaidai sutraukdavo daug daugiau žmonių. O prisiminę faktą, kad buvo atvykęs daugelį dešimtmečių parapijoje nebuvęs vyskupas, galima daryti prielaidą, kad pažymoje buvo sumažintas dalyvavusių asmenų skaičius. Taigi Sladkevičiaus iniciatyva Pivašiūnai ėmė garsėti visoje Kaišiadorių vyskupijoje.
Vėlesniais metais vyskupas taip pat neapleido Pivašiūnų šventovės. Tad jo dėmesys padėjo žymiai sustiprinti Pivašiūnų parapijos Žolinės atlaidų tradiciją. Būtent per juos vyskupas atvykdavo į Pivašiūnus ir šis faktas sutraukdavo dar daugiau tikinčiųjų į Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmes.
Aštuondienio įvedimas
1983 m. kleboną Černą pakeitęs kunigas Vytautas Kazimieras Sudavičius buvo ne ką mažiau atsidavęs Pivašiūnų parapijai negu prieš tai buvęs klebonas. Gautas paskyrimas į Pivašiūnus jam buvo netikėtas: „Buvau dar jaunas kunigėlis, paprastas, o vieta labai aukšta“[9]. Tačiau jis puikiai tvarkėsi šioje parapijoje. Toliau tęsė kunigo Černos pradėtus remontus: rūpinosi bažnyčios apšildymu, tvarkė altorių. Daug darbavosi su technika, mikrofonais, kurie buvo ypač reikalingi per atlaidus, nes žmonių susirinkdavo masė, o į bažnyčią tilpdavo tik nedaugelis.
Jam atvykus į Pivašiūnus, svarbiausiais šios šventovės atlaidais buvo pradėję tapti Žolinės, taigi jiems organizuoti reikėjo skirti ypatingą dėmesį. Apie 1985-1986 m. kunigui Sudavičiui kilo mintis pradėti švęsti Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų aštuondienį. Be jokių leidimų taip ir padarė: „Per tą aštuondienį kalbėdavom rožinį, išstatydavom Švenčiausiąjį ir rengdavom adoraciją prieš Mišias“[10].
Vienas parapijos klebonas nebuvo pajėgus visomis atlaidų dienomis laikyti vykstančių pamaldų, todėl pirmaisiais metais prašydavo pagalbos iš gretimų parapijų. Butrimonių, Dusmenų, Daugų kunigai mielai sutikdavo padėti, tačiau tik vakarais, kada patys atsilaisvindavo. Matydamas, kad į visą oktavą švenčiamus Žolinės atlaidus atvykdavo vis daugiau žmonių, klebonas pradėjo rašyti prašymus Kaišiadorių vyskupui.
Jaunojo klebono pastangos tvarkyti Pivašiūnų bažnyčią ir garsinti joje švenčiamus Žolinės atlaidus neliko nepastebėtos. Jo klebonavimo metais Pivašiūnų parapija tapo žinoma net tik Kaišiadorių vyskupijoje, bet ir paties Šventojo Tėvo – Jono Pauliaus II. Vis dėlto pats didžiausias Sudavičiaus nuopelnas Pivašiūnų parapijai buvo jo iškelta mintis vainikuoti Dievo Motinos paveikslą Pivašiūnuose.
Paveikslo vainikavimas
Neabejotinai pats svarbiausias Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčiai įvykis sovietmečiu įvyko 1988 m. rugpjūčio 14 d., švenčiant Žolinės atlaidus – kardinolas Sladkevičius vainikavo Pivašiūnų Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą popiežiaus Jono Paulio II dovanotu vainiku, suteikdamas jam Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos titulą.
Nuo senų laikų paveikslo vainikavimas laikytas ypatingos reikšmės ženklu. Popiežius Grigalius III buvo bene pirmasis popiežius, vainikavęs Marijos paveikslą aukso vainiku. Nuo jo laikų įsigalėjo tradicija šventųjų paveiksluose jų galvas puošti vainikais. Daugiausia buvo vainikuojami Švč. mergelės Marijos paveikslai. Lietuvoje iš viso yra karūnuoti 6 paveikslai: Trakų Dievo Motina, Sapiegų Dievo Motina, Šiluvos Dievo Motina, Aušros Vartų Gailestingumo Motina, Pivašiūnų Dievo Motina ir Žemaičių Kalvarijos Dievo Motina. Pažymėtina tai, kad Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas vienintelis vainikuotas nors ir sušvelnėjusios, tačiau dar besitęsiančios antibažnytinės politikos metais.
Mintis vainikuoti Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslą kilo 1987 m. tuometiniam Pivašiūnų parapijos klebonui Sudavičiui. Kaip teigia pats kunigas, šią idėją jam dar 1984 m. pasiūlė viena iš kitos parapijos atėjusi moteris, kuri jo klausė, kodėl Marijai neprašo vainiko. Tačiau ši idėja buvo pamiršta ir vėl prisiminta 1987 m., jam vaikštinėjant po Romą: „Kaip būtų gerai, jei Dievo Motiną vainikuotume Pivašiūnuose“[11]. Nuo tada ši idėja klebono nebeapleido.
Pasitaręs su kitais kunigais, parašė prašymą vyskupui Sladkevičiui. Vyskupas šį prašymą pateikė Kunigų tarybai: „Turiu keistą vieno kunigo prašymą – Dievo Motinos paveikslui karūnos“. Kunigų taryba sutiko ir buvo surašytas naujas raštas, skirtas popiežiui Jonui Pauliui II. Kelios dienos po rašto surašymo vyskupas Sladkevičius išvyko į Romą. Jo vizitacijos metu pas popiežių šis prašymas buvo pasirašytas be jokių vargų: „Švč. Marijai vainiką jau pasirašiau“[12].
Tačiau po to viskas klostėsi ne taip sklandžiai, iškilo kitų keblumų – raštas nepasiekė Lietuvos. Vyskupas grįždamas apsistojo viename Maskvos viešbutyje, kur vainikavimo raštas buvo pavogtas. Pranešus popiežiaus kurijai, buvo atsiųstas rašto dublikatas, tačiau ir šis raštas nepasiekė Pivašiūnų: maždaug dvi savaitės po gavimo iš vyskupijos kurijos dingo ir jis. „Dabar bažnyčioje po stiklu auksiniuose rėmuose – jau trečias egzempliorius, atėjęs dar po metų“[13]. Šiuos du dingimus galime vertinti dvejopai. Galbūt tai buvo tiesiog atsitiktinumai. Tačiau labiau tikėtina, kad taip buvo stengiamasi išvengti vainikavimo, nes šalyje, kurioje propaguojamas ateizmas, tokios bažnytinės iškilmės buvo nepriimtinos. Vis dėlto raštas pasiekė Pivašiūnų bažnyčią, ir buvo galima pradėti ruoštis vainikavimo iškilmėms.
Vainikuoti Dievo Motinos paveikslą buvo nuspręsta per Žolinės atlaidus. Kadangi rugpjūčio 15 d. tais metais buvo pirmadienis, vainikavimui buvo skirta rugpjūčio 14 d., sekmadienis. Iškilmėse dalyvavo visi Lietuvos vyskupai, o maldininkai sausakimšai užpildė bažnyčią, šventorių ir net dalį kapinių.
„Prieš Sumą J. E. kardinolas Vincentas Sladkevičius pašventino iš Romos paveikslo vainikavimui atsiųstas karūnas; procesijos būdu jos buvo apneštos aplink bažnyčią. Procesijai sugrįžus į bažnyčią, sekė Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos paveikslo vainikavimas. […] Pamaldoms pasibaigus, į tikinčiuosius kalbėjo iš Permės lagerio sugrįžęs kunigas Alfonsas Svarinskas. Savo žodyje jis ragino tikinčiuosius visu nuoširdumu praktikuoti tikėjimą, ieškoti būdų gilinti savo tikėjimo žinias, palietė katalikiškos šeimos, blaivybės problemas. Iškilmėje dalyvavo ne mažiau 70,000 maldininkų“[14]. Net tuometinis Alytaus rajono dienraštis „Komunistinis rytojus“ paskelbė, kad Pivašiūnuose įvyko „Garbingojo Šv. Dievo Motinos paveikslo vainikavimo iškilmės, kurioms vainikus atsiuntė popiežius Jonas Paulius II“[15]. Galima teigti, kad tai buvo viena iš didžiausių iškilmių sovietmečio Lietuvoje, skirta Švč. Mergelės Marijos garbei.
Nuo tada Pivašiūnuose švenčiamos ne tik Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės, bet ir Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslo vainikavimo metinės. Praėjus tik metams nuo vainikavimo, buvo pradėtos organizuoti maldingos eisenos į Pivašiūnų parapiją. Pivašiūnų bažnyčia tapo Kaišiadorių vyskupiją reprezentuojančia šventove, o joje švenčiami Žolinės atlaidai patys didžiausi ir svarbiausi. Ši šventovė ėmė sutraukti vis daugiau maldininkų, nes apie vainikuotą Dievo Motinos paveikslą kalbos ėmė plisti ne tik Kaišiadorių vyskupijoje, bet ir už jos ribų. Žmonės į Žolinės atlaidus rinkosi iš visos Lietuvos, o kartais net iš užsienio.
Dar didesnę reikšmę Pivašiūnų šventovė įgijo 2000 m., Žolinę paskelbus valstybine švente. Nuo tada Pivašiūnų Žolinės atlaidai tampa dominante. Iškilmės sutraukia minias maldininkų, kiekvienais metais yra organizuojamos piligriminės kelionės į iškilmes.
Taigi paskutiniaisiais sovietinio režimo dešimtmečiais buvo galima stebėti paradoksalų reiškinį, kai sovietiniam režimui vykdant ateistinę kampaniją ir antibažnytinę politiką, lokalios reikšmės atlaidai tapo nacionalinio lygmens piligriminiu objektu. Tai tik įrodo, kad sovietmečio periodas Pivašiūnų bažnyčiai buvo vienas iš svarbiausių jos istorijoje.
* * *
Išnašos:
[1] „Mokiniai ir atlaidai“, in: Tarybinis mokytojas, 1966-08-27, nr. 69.
[2] Jonas Mardosa, „Pivašiūnų Žolinės atlaidai: 2001 metų etnologinio tyrimo duomenimis“, in: Istorija, 2004, nr. 59/60, p. 95.
[3] „Eucharistijos bičiuliai Petrašiūnuose“, prieiga per internetą: [žiūrėta 2014-04-24]
[4] Interviu su Antanu Černa.
[5] Vilius Kiškis, Pivašiūnų šventovės istorinė-pastoracinė apžvalga: Darbas bakalauro laipsniui, Kaunas: Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija, Teologijos fakultetas, 1987, p. 20.
[6] „Apie katalikų dvasininkų ekstremistinės veiklos faktus“, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. K-11, ap. 1, b. 226, l. 4.
[7] LSSR KGB Alytaus m. poskyrio 1984 m. veiklos ataskaitos, LYA, f. K-11, ap. 1, b. 222, l. 37.
[8] Ten pat.
[9] Pivašiūnai: gyvenvietė, bažnyčia, Dievo Motinos paveikslas, Vilnius: Tautos paveldo tyrimai, 2013, p. 85.
[10] Ten pat, p. 96.
[11] Ten pat, p. 87.
[12] Ten pat, p. 89.
[13] Ten pat, p. 90.
[14] Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika: Pogrindžio leidinys, Chicago, t. 10 , nr. 80, p. 252.
[15] „Iškilmės Pivašiūnuose“, in: Komunistinis rytojus, 1988-08-18, nr. 99.